Kunigo Juozo Montvilos tėviškė (1885-1912)

Juozapas Montvila – kunigas, spaudos darbuotojas, savo sielovados pareigą skęstančiame laive „Titanikas“ atlikęs iki pat mirties. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. 1908 metais įšventintas kunigu ir paskirtas į Augustavo dekanato Lipsko parapiją. Už slaptą dvasinį patarnavimą unitams caro valdžios nubaustas: jam atimta teisė užimti kokias nors pareigas pastoracijoje. Redagavo Seinuose leidžiamą žurnalą „Šaltinis“, rašė pamokslus į kunigams skirtą leidinį „Vadovas“, piešė iliustracijas kai kuriems Vilniaus laikraščiams ir knygoms. Negalėdamas Lietuvoje eiti kunigo pareigų išvyko į Angliją. Manoma, kad vyko į JAV darbuotis Atolo parapijoje. Per Atlantą išplaukė laivu „Titanikas“, kuris, susidūręs su ledkalniu, nuskendo. Skęstančiame laive Užleido savo vietą kitiems, klausė išpažinčių, guodė ir ramino keleivius iki pat žūties. Nendriniškiuose, Montvilų sodybos vietoje, 2012 metų rugsėjo mėnesį atidengtas paminklinis akmuo

Komentavimas išjungtas įraše Kunigo Juozo Montvilos tėviškė (1885-1912)

Rašytojo Anzelmo Matučio tėviškė (1923–1985)

Į šiaurės vakarus nuo Igliaukos (Marijampolės apskritis), maždaug trečiame kilometre, stovi medžių apsupta sodyba, kurioje stūkso dar praeito šimtmečio pradžioje statyti pastatai. Sodyboje yra didelis tvenkinys, kurį supa gražiai išsirikiavusių maumedžių eilė, o šiaurinėje dalyje – senas gražus sodas. Tai rašytojo Anzelmo Matučio-Matulevičiaus gimtinė. Anzelmas Matutis buvo mokytojas, rašytojas, vaikų literatūros kūrėjas, daugelio premijų laureatas.  Anksti atsiskleidė poeto A. Matučio talentas – vos 15-kos sulaukęs jis sukūrė pirmą eilėraštį vaikams. Visą savo talentą poetas paskyrė vaikų literatūrai. Iš gimtojo Zomčinės kaimo būsimasis poetas brido per gilius pusnynus ir rudens purvą į savo pirmąją mokyklą. Visą savo gyvenimą A. Matutis lankydavosi tėviškėje, bendraudavo su Igliaukos žmonėmis, dažnai svečiavosi Igliaukos vidurinėje mokykloje. Ne vienas poeto kūrinys išverstas į užsienio šalių tautų kalbas. Rašytojo knygos išleistos milijono egzempliorių tiražu. 1984 metais rinktinė „Margaspalvio genio kalvė“ apdovanota tarptautiniu H. K. Anderseno diplomu (įrašant A.Matutį į premijuotų rašytojų garbės knygą). 1989 metų gegužės 20 dieną Igliaukos vidurinei mokyklai suteiktas A. Matučio vardas. Nuo 1988 metų spalio 29 dienos viena Igliaukos miestelio gatvių pavadinta jo vardu. 1997 metų rudenį prie sodybos yra įkurtas parkas. 1999 metų gegužės 19-29 dienomis įvyko Tarptautinis medžio drožėjų simpoziumas „Igliauka 99“. Simpoziumo metu sukurtos 19 skulptūrų rodo kelią į poeto gimtinę ir puošia pačią sodybą bei kraštiečių pasodintą parką. Sodybos-muziejaus prižiūrėtojas — Algimantas Lanauskas. Ją galima aplankyti iš anksto susitarus.

Komentavimas išjungtas įraše Rašytojo Anzelmo Matučio tėviškė (1923–1985)

Aviakonstruktoriaus Antano Gustaičio tėviškė (1898-1941)

ANBO lėktuvų konstruktorius Antanas Gustaitis gimė Suvalkų gubernijos, Marijampolės apskrities, Javaravo valsčiaus, Obelinės kaime. Jau nepriklausomoje Lietuvoje, 1931 metais vykdant savivaldos reformą, mažesnieji valsčiai, tarp jų ir Javaravo, panaikinti. Nuo tada Obelinės kaimas priskirtas Sasnavos valsčiui. A. Gustaitis – Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO (Antanas Nori Būti Ore) projektų autorius. 1934 metų birželio 25 dieną – liepos 19 deiną jo vadovaujama trijų „ANBO-IV“ eskadrilė labai sėkmingai ir nepaprastai tiksliai įveikė apie dešimt tūkstančių kilometrų ir aplankė dvylikos Europos valstybių sostines maršrutu Kaunas–Stokholmas–Kopenhaga–Amsterdamas–Briuselis–Londonas–Paryžius–Roma–Viena–Praha–Budapeštas–Bukareštas–Kijevas–Maskva–Kaunas.

Komentavimas išjungtas įraše Aviakonstruktoriaus Antano Gustaičio tėviškė (1898-1941)

Tautosakos rinkėjo Andriaus Botyriaus tėviškė (1845-1900)

Andrius Botyrius – Lietuvos pedagogas, tautosakos rinkėjas. 1867 metais A. Botyrius baigė Suvalkų gimnaziją, 1867–1871 metais studijavo Maskvos universiteto istorijos–filologijos fakultete. Mokytojavo Lietuvoje ir Rusijoje. 1884 metais jam buvo leista sugrįžti į tėviškę, nes buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos inspektoriumi, taip pat mokė senųjų kalbų (graikų, lotynų). 1885 metais iš Marijampolės iškeltas į Kališo gimnaziją Lenkijoje mokytoju, nuo 1886 metų tapo inspektoriumi. Vėliau perkeltas į Suvalkų mergaičių gimnaziją inspektoriumi. Surinko pasakų ir padavimų apie Perkūną. Remdamasis savo surinkta medžiaga ir Simono Daukanto, Teodoro Narbuto, Augusto Schleicherio, Motiejaus Strijkovskio ir kt. veikalais, Maskvos universiteto leidinyje „Mocкoвcкиe унивepcитeтcкиe извecтия“ (1871, 9) paskelbė straipsnį „Sakmės apie lietuvių griausmavaldį Perkūną”, padėjo parengti šiame leidinyje 1872 metais kirilica išspausdintą šimto lietuvių liaudies dainų publikaciją. 1871 metais A. Botyriaus sodyboje viešėjo ir kurį laiką gyveno garsus rusų kalbininkas Filipas Fortunatovas. Jų Triobiškių apylinkėse užrašytos liaudies dainos 2010 metais išleistos knygoje „Triobiškių dainos“.

Komentavimas išjungtas įraše Tautosakos rinkėjo Andriaus Botyriaus tėviškė (1845-1900)

Rašytojo Kazio Borutos tėviškė (1905-1965)

5 km į rytus nuo Liudvinavo esančiame Kūlokų kaime yra rašytojo Kazio Borutos tėviškė. K. Boruta mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, vėliau tėviškėje atostogaudavo vasarą.  Šioje vietoje, buvusioje rašytojo gimtojoje sodyboje, išlikęs atrekonstruotas malūnas. Malūno pavadinimas primena iš šio krašto kilusį rašytoją Kazį Borutą ir jo tautosakiniais motyvais parašytą apysaką „Baltaragio malūnas“. Senas vandens malūnas, šiuo metu suremontuotas, įrengta svetainė, kurioje yra poilsio kambariai, banketų, šokių salės, sauna ir kitos patalpos.

Komentavimas išjungtas įraše Rašytojo Kazio Borutos tėviškė (1905-1965)

Palaimintojo Jurgio Matulaičio tėviškė Lūginėje

Šunskų seniūnijoje esančiame Lūginės kaime ūkininkų šeimoje 1871 metais gimė J. Matulaitis. Marijonų vienuolijos gaivintojo, popiežiaus Jono Pauliaus II 1987-aisiais palaimintuoju paskelbto vyskupo J. Matulaičio palaikai nuo 1934 metų ilsisi Marijampolės prokatedroje.  Palaimintojo gimtinės vietoje Lūginės kaime 1991 metais pagal architekto Zigmo Brazausko projektą buvo pastatyta koplyčia. Vertikalus koplyčios bokšto akcentas ženklina palaimintojo vaikystės ir jaunystės vietą. Daug maldininkų čia renkasi liepos mėnesiais, kai minimas J. Palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtinė Lūginės kaime. Šunskų seniūnijoje esančiame Matulaičio gimtadienis, atvyksta piligrimai ir iš kitų šalių.

Komentavimas išjungtas įraše Palaimintojo Jurgio Matulaičio tėviškė Lūginėje

Lakinskų piliakalnis

Piliakalnis įrengtas Šešupės dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. J. Basanavičius spėja piliakalnyje stovėjus medinę pilį, kurią 1381 m. sudegino kryžiuočiai. Be to, jis teigia, kad ant piliakalnio aikštelėje esančio akmens buvo kūrenama amžinoji ugnis Perkūno garbei. Pasakojama, kad piliakalnyje stovėjusi ir nugrimzdusi bažnyčia. Bažnyčia nugrimzdusi po piliakalnio aikštelėje esančiu akmeniu su “žmogaus pėda”. Jei kas nors tą akmenį nurisdavo žemyn nuo piliakalnio, tai po nakties jis vėl atsirasdavęs savo vietoje.

Komentavimas išjungtas įraše Lakinskų piliakalnis

Liudvinavo piliakalnis ir senovės gyvenvietė​

Liudvinavo piliakalnis su gyvenviete yra Marijampolės savivaldybės teritorijoje, į pietvakarius nuo Liudvinavo, Liudvinavo seniūnijoje. Pasiekiamas iš plento Marijampolė – Kalvarija į Liudvinavą vedančio kelio pasukus į dešinę pietryčių kryptimi link Prodobulės, pervažiavus Sūduoną, pasukus į kairę šiaurės kryptimi, paėjus 480 metrus per pievas ir laukus. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Sūduonios dešiniajame krante. Šlaitai vidutinio statumo, 4­-7 metrų aukščio. Aikštelė keturkampė, orientuota šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 8 metrų ilgio, 11 metrų pločio. Joje rasta grublėtos keramikos. Pietryčių šlaite yra 10×15 metrų dydžio, pietvakarių šlaite ­– 15×15 metrų dydžio terasa. Piliakalnis apardytas arimų, žvyrduobių, lapių urvų. Dabar jis dirvonuoja. Pietvakarių – pietryčių papėdėse, 2,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19 d.

Komentavimas išjungtas įraše Liudvinavo piliakalnis ir senovės gyvenvietė​

Varnupių (Kirvakalnio) piliakalnis

13 km į pietryčius nuo Marijampolės esantis piliakalnis žinomas nuo seno. Padavimai pasakoja, kad jį žemes nešdami kepurėmis supylė senovės lietuviai, gindamiesi nuo kryžiuočių. Esą, aikštelės viduryje buvęs įrengtas rūsys, kuriame gyventojai paslėpė nuo kryžiuočių savo turtus. Šis padavimas buvo sudominęs lengvatikius lobių ieškotojus, kurie piliakalnio viduryje buvo iškasę didelę duobę. Karo metais piliakalnio viršūnėje buvo iškasti apkasai, o šlaituose – slėptuvės. Dabar piliakalnio papėdėje, Kirvakalnio festivalio metu, rengiamos tarptautinės Gyvosios archeologijos dienos.

Komentavimas išjungtas įraše Varnupių (Kirvakalnio) piliakalnis

Kumelionių piliakalnis

Kumelionių piliakalnis su gyvenviete yra Marijampolės savivaldybės teritorijoje, 1,5 km į pietus nuo Kumelionių kaimo, Marijampolės kaimiškoji seniūnija, Šešupės kairiajame krante. Iš pietų ir rytų piliakalnį juosia Šešupė ir jos slėnio daubos, iš šiaurės – gilus Uosupėlio slėnis. Šlaitai statūs, 15–16 m aukščio. Piliakalnio aikštelė pailga, 38×6,5 m dydžio (didesnioji jos dalis nuslinko į Šešupę) su apardytu pylimu. Piliakalnio vakarinėje papėdėje yra senovinė gyvenvietė, kuri užima 150 x 200 plotą. Ji nuo piliakalnio buvo atskirta 45 m ilgio ir 3 m aukščio pylimu bei apie 2 m gylio ir 6 m pločio grioviu. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai, tyrimų vadovas Vytautas Daugudis. Aikštelės ištirta 48 m², pylimo – 5 x 25 m plotas. Pylime rasta gynybinių įtvirtinimų liekanų, aikštelėje, kurios kultūrinio sluoksnio storis 0,6-0,8 m – lipdytos šiek tiek brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi bei žiestos keramikos, strėlių antgalių. Gyvenvietėje ištirtas 50 m² plotas, jos kultūrinis sluoksnis 0,3-0,5 m storio. Rasta lipdytos ir žiestos keramikos, geležies rūdos lydymo krosnelių liekanų, molinių tiglių gabalėlių. Piliakalnis naudotas nuo I tūkstantmečio pradžios iki X a.- XI a., gyvenvietėje gyventa III a. – XI a

Komentavimas išjungtas įraše Kumelionių piliakalnis