Blog

Juozas Adomaitis baigė Igliškėlių pradžios mokyklą, būdamas šešiolikos metų įstojo į pavasarininkų organizacijos Igliaukos kuopą, kiek vėliau į Igliaukos šaulių būrį. 1926 metais buvo išrinktas jo pirmininku. Meilė akmenims ir gimė juos renkant, skaldant, mūrijant pamatus. Tai buvo amžinumo, stiprumo, pastovumo simbolis, tai jam labai tiko ir krito jo širdin. Akmenys jį lydėjo visą gyvenimą. 

Prieš antrąjį pasaulinį karą per Pamargius vedę plentą darbininkai-akmenskaldžiai supažindino J. Adomaitį su akmenų ypatumais. 1959 metais mirus sūnui iš didelio sielvarto Juozas pabandė kalti akmenį. Iki 1982 metų, kai jį aplankę skulptorius Julius Narušis, Adomaitis dirbo niekeno nepastebimas, tartum pats vienas kalbėdamasis su akmeniu. Jis išaugo ir formavosi veikiamas natūralios aplinkos, vedamas individualaus kūrybinio poreikio. J. Narušio padovanoti skulptoriaus kaltukai ir plaktukai akmenims apdoroti pasuko meistro darba nauja linkme – daugiau dėmesio ėmė skirti skulptūriniam akmens apdorojimui.

1983 metais jo darbai pirmą kartą parodyti platesniam visuomenės ratui – eksponuoti Marijampolės „Pergalės“ kino teatro foje. 1985 metais jo darbai pristatyti respublikinėje parodoje ir įvertinti Kultūros ministerijos pirmojo laipsnio premija.

J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izuoliuotas nuo meninės aplinkos, tuo labiau nematydamas darbų iš akmens, savo sumanymus išreiškė savitai, primityviomis priemonėmis. Savo darbams neteikė pritaikomosios paskirties, neskyrė jų parodoms, o jais stichiškai išsakė savo dvasinį gyvenimą, pasaulėvaizdį.