Apie Marijampolę

Senąją vietos gyventojų kultūrą menantys archeologiniai radiniai, rasti miesto teritorijoje esančiuose Meškučių, Kumelionių piliakalniuose ir senovės gyvenvietėse, liudija, kad šiame krašte jau I a. pr. Kr. gyveno žmonės.

XIII a. daug pilių sudeginta, didelė dalis žmonių išžudyta, likusieji apleido Sūduvą. Daug metų buvo laikoma, kad Marijampolės miestas galėjo išaugti iš Pašešupio kaimo, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1667 m. Istorikų daroma ir kita prielaida, kad miesto pirmtakas galėjęs būti Senos Būdos (Stara Buda) kaimas, paminėtas šaltiniuose gerą pusšimtį metų vėliau.

1667 metai minimi remiantis istoriko ir kunigo Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija“, kai kaimas buvo paminėtas Kauno pavieto mokesčių sąraše. Tačiau dar 1662 m. įrašuose nurodoma, kad 1659–1661 m. buvo mokami mokesčiai kariuomenės reikalams nuo Pašešupio valdos laikytojo Adomo Narbuto ir jo žmonos. Be to, rasta dokumentų, dar 1626 m. mininčių Pašešupio kaimą.

Šiaurės karo metu 1701 m. Marijampolės apylinkės buvo nusiaubtos ir po Prienų pilies sugriovimo į nuošalesnę vietą prie Šešupės atsikraustė grafo G. Butlerio giminė, kuri 1717 m. netoli kaimo įkūrė Kvietiškio dvarą ir tapo miestelio įkūrimo iniciatoriumi. Prienų seniūnui Pašešupio vardas nepatiko, todėl jį pervadino Starapole (minima nuo 1736 m.). Besikuriant Starapolei netoliese ėmė augti kitas miestelis (nuo 1756 m. minimas kaip Marijampolė), kurį pastačiusi bažnyčią įkūrė grafienė P. Butlerienė. 1750 m. Prienų seniūnė grafienė P. Butlerienė iš marijonų vienuolyno išrūpino Starapolei kunigą ir tarp Šešupės bei Jevonio upių pastatė vienuolyną su bažnyčia. XVIII a. bažnytkaimis išaugo į prekybinį miestelį.

1758 m. grafienė P. Ščiukaitė-Butlerienė pasirašė oficialų vienuolyno fundacijos aktą; netrukus buvo pastatytas vienuolynas. Buvo sudaryta bažnytinė jurisdika, nurodytos jos ribos: iš vienos pusės teritoriją skalauja Šešupė, iš kitos – nuo miesto malūno iki bravorų – Jevonio upelis, kuris įteka į Šešupę. Anksčiau buvęs Pašešupio kaimas, vėliau Starapolė, fundacijos akte jau vadinamas Marijampolės vardu. Kadangi miesto atsiradimui ir augimui lemiamą įtaką turėjo Marijonų vienuolynas, miesto vardas ir kildinamas iš marijonų.

1792 m. vasario 23 d. Lenkijos karalius Lietuvos Didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė Marijampolei Magdeburgo savivaldos teisių privilegiją ir herbą. Marijampolė realiai tapo miestu bei svarbiu prekybiniu Užnemunės centru. 1820–1829 m. per miestą nutiestas Peterburgo–Varšuvos plentas ir jo atšaka į Vilkaviškį.

XIX a. pab.–XX a. pr. Rusijos caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, Marijampolė tapo Tautinio judėjimo ir Užnemunės švietimo centru. Unikalų vaidmenį šiuo laikotarpiu suvaidino Rygiškių Jono gimnazija. Atgimimą žadino P. Arminas-Trupinėlis, P. Kriaučiūnas, J. Basanavičius, J. Jablonskis, V. Kudirka, K. Grinius, J. Matulaitis-Matulevičius ir daug kitų žymių žmonių. Knygnešiai platino draudžiamą spaudą, veikė švietėjiškos „Sietyno“, „Artojų“, „Šviesos“ ir kitos draugijos.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu burmistrų J. Siručio, J. Barkausko, A. Staugaičio, J. Mauruko pastangomis miestas naujai išplėstas, jis sparčiai augo. Marijampolė garsėjo spaustuvėmis. Leisti 27-ių pavadinimų lietuviški laikraščiai, tokie kaip „Aušrinė“, „Pavasario balsai“,„Gyvenimas ir mokykla“, „Žemė ir laisvė“, bei žurnalai. Tuo laikotarpiu pastatyti savitos architektūros pastatai: Marijonų gimnazija ir Mokytojų seminarijos rūmai, apskrities ligoninė, parapijos salė, kelios pradžios mokyklos, moderni geležinkelio stotis. Mieste veikė Rygiškių Jono, Marijonų ir Žydų gimnazijos, Mokytojų seminarija, Realinė mokykla, „Dirvos“ bendrovė, knygas leidusi Marijonų spaustuvė bei Marijonų biblioteka, turėjusi daugiau kaip 60 000 egz. knygų. Per I ir II pasaulinius karus miestas smarkiai sugriautas. Sovietų okupacijos metais daug gyventojų buvo ištremta į Sibiro lagerius, 1941 m. vokiečiai sunaikino žydų bendruomenę. 1955 m. sovietų primestas Kapsuko vardas Marijampolei neprigijo. 1989 m. pirmo Lietuvoje organizuoto referendumo metu miestui grąžintas senasis vardas – Marijampolė. Net ir sunkiais okupacijų metais jo gyventojai nesiliovė puoselėti architektūros savitumo, stengėsi išsaugoti išlikusį kultūros paveldą ir katalikiškas tradicijas. Atgimimo laikais įsteigtas Krikščioniškosios kultūros centras, vėl pradėjo veikti Marijonų mokykla, Kunigų seminarija (1999–2005 m.), religinės bendruomenės. Tikintiesiems buvo grąžinta Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia. 1997 m. gruodžio 18 d. atkurtas Marijampolės miesto istorinis herbas. Kalbininkui J. Jablonskiui, rašytojui V. Mykolaičiui-Putinui, lietuvybės žadintojui mokytojui P. Kriaučiūnui ir Nepriklausomybės gynėjui R. Juknevičiui pastatyti paminklai, Tauro apygardos partizanų atminimą įprasmino memorialas Vytauto Didžiojo parke. 2009 m. miesto centrą papuošė paminklas „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. 1009–2009“, o LDK Vytenio bataliono teritorijoje atkurtas prieškarinis paminklas kunigaikščiui Vyteniui. 2010 m. parke pastatytas paminklas Lietuvos kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje ilsisi 1987 m. popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintuoju paskelbto arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871–1927) palaikai. J. Matulaitis – kol kas vienintelis palaimintuoju paskelbtas XX a. pradžios lietuvis. Netoli esančioje arkivyskupo tėviškėje Lūginėje pastatyta palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčia. Į Lūginę organizuojami maldininkų žygiai, vyksta dvasinio ugdymo renginiai, skirti jaunimui, šeimoms. 2011 m. rugsėjo 18 d. atidarytas ir pašventintas palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus, įsikūręs Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje ir Marijonų vienuolyne.