J. Basanavičiaus aikštė ir paminklas „Tautai ir kalbai“

2009 m. rugsėjo 6 d. J. Basanavičiaus aikštėje buvo atidengtas paminklas „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009“. Tarpukario Marijampolėje buvo sumanyta centrinėje miesto aikštėje pastatyti „Laisvės“ statulą, tačiau įgyvendinti sumanymo nepavyko. Ši idėja prisiminta artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Skulptorius Kęstutis Balčiūnas sukūrė beveik 20 m aukščio, 300 t sveriantį monumentą iš rausvojo granito ir nerūdijančio plieno. Keturkampį paminklo pagrindą puošia bareljefai: pirmajame užrašas skelbia „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009“; antrajame Krivis stovi prie aukuro ir ąžuolo, šalia akmuo, išrašytas runomis; trečiasis skirtas Martynui Mažvydui ir pirmajai lietuviškai knygai; ketvirtajame kalbos tėvas Jonas Jablonskis ir Mikalojaus Daukšos Postilės žodžiai. Keturi postamento kampai simbolizuoja keturis Lietuvos regionus. Į viršų kylanti sraigtinė kolona įprasmina sunkų lietuvių tautos išlikimo kelią. Kolonos viršuje – sidabru spindintis raitelis ant žirgo. Žirgas simbolizuoja tautos veržlumą ir jos nenutrūkstantį kelią į ateitį, raitelis – tai laisva tauta, kuri savo rankose laiko pasaulio svertą - ietį – tautos kovos, žodžio ir išlikimo simbolį.

0 Comments

Paminklinis suolelis Violetai Urmanavičiūtei-Urmanai

Kitaip dar vadinamas „Lakštingalos suoleliu“. 2012 m. rugsėjo 8 d. po pasaulinio garso operos solistės Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos koncerto gimtajame mieste buvo atidengtas jos vardo suolelis (skulpt. Kęstutis Lanauskas). V. Urmanavičiūtė gimė 1961 m., mokėsi 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Marijampolės R. Stankevičiaus pagrindinė mokykla), studijavo Vilniaus konservatorijos prof. Vlados Mikštaitės fortepijono klasėje, mokslus pratęsė solinio dainavimo klasėje. 1991–1993 m. studijavo Miuncheno aukštosios muzikos mokyklos Astrid Varnay meistriškumo klasėje, kartu lankė operos studiją prie Miuncheno valstybinė operos. Nuo 1993 m. pradėjo operos solistės karjerą Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Laimėjo keletą tarptautinių konkursų, buvo pakviesta debiutuoti Bairoito festivalyje. Solistė dainavo garsiausių pasaulio teatrų scenose Niujorke, Milane, Miunchene ir kitur, diriguojant garsiausiems pasaulio dirigentams. Violeta Urmanavičiūtė-Urmana yra apdovanota Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija. Dainininkei suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.

0 Comments

P. Butlerienės (kačių) kiemelis

Marijampolei davusi pradžią moteris – neeilinė, stipri ir įtakinga asmenybė grafienė Pranciška Butlerienė. Pasikvietusi pirmąjį marijonų vienuolį, besikuriančiame miestelyje pastačiusi bažnyčią ir marijonų vienuolyną ir įkūrusi Marijampolę. Jaukus ir gyvas senamiesčio kiemelis, su vandeniu žaidžiančios grafienės P. Butlerienės katės mena Marijampolės miesto istorijos pradžią. Kaip pasakoja seni mūsų krašto žmonės, Marijampolės miesto įkūrėja grafienė Pranciška Butlerienė labai mylėjo kates. Visai gali būti, kad tai ne tik graži legenda. Grafienės globėja buvo šventoji Pranciška Romietė. Kaip žinia, Amžinasis miestas garsėja ne tik puikiais pastatais bei savo įspūdinga istorija, bet ir kačių gausa. Todėl Marijampolės senamiestyje jaukiame kiemelyje, buvo įkurdintos su vandeniu žaidžiančios grafienės Pranciškos Butlerienės katės. Miestelėnai pastebėjo, kad sugalvojus norą ir paglosčius visas tris kates, jis tikrai išsipildo. Tiesa, suvalkietiškos katės finansinių norų nepildo.

0 Comments

Kunigo, Sibiro lietuvių sielovadininko Kristupo Švirmicko tėviškė

2014 metų spalio 30-ąją Varnupių kaime netoli Daukšių atidengtas skulptoriaus Algimanto Sakalausko sukurtas koplytstulpis-paminklas knygnešiui, švietėjui, 1831-ųjų metų sukilimo dalyviui, ilgamečiam Sibiro tremtinių sielovadininkui kunigui Kristupui Marijai Švirmickui minint jo 200-osioms gimimo ir 120-osioms mirties metines.  Paminklas iškilo toje vietoje, kur kažkada stovėjo Švirmickų sodyba-dvarelis. Šis kunigas už draudžiamos literatūros platinimą buvo ištremtas į Sibirą, kur tapo didžiausios pasaulyje parapijos ganytoju. Kai po amnestijos jam leista grįžti į Tėvynę, kunigas savo valia pasiliko tremtinių kunigu, o 1855 metais jis buvo paskirtas nuolatiniu Irkutsko klebonu ir Sibiro būrių karo kapelionu. Kai 1887 metais kunigas K. Švirmickas šventė savo 50-ties metų kunigystės jubiliejų, ypatinga Sibiro kunigų dovana jam buvo erškėčiais vainikuota taurė. Popiežius Leonas XIII ta proga atsiuntė jam auksinę taurę ir mišiolą aukso apkaustais. Drauge atsiųstame laiške pavadino jį „katalikų misionierių pasididžiavimu, marijonų papuošalu ir popiežiaus širdies džiaugsmu“. Kun. K. Švirmickas mirė 1894 metų lapkričio 30 dieną nuo žaizdų, padarytų nežinomų nusikaltėlių. Jis buvo palaidotas nusipelniusių Irkutsko gyventojų panteone, kuris sovietmečiu buvo sunaikintas, o ta vieta paversta Irkutsko centriniu kultūros ir poilsio parku.

0 Comments

Tautinio sąjūdžio veikėjo Vinco Šlekio sodyba (1870–1946)

Vincas Šlekys-Stagaras – Lietuvos knygnešys, žurnalistas, redaktorius, kraštotyrininkas. Gimė pasiturinčio ūkininko šeimoje. Lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė tėvas. 1879–1882 metais Marijampolėje lankė rusų pradžios mokyklą. Toliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, dalyvavo slaptame lietuvių ratelyje, platino draudžiamąją spaudą. Tėvų pasiūlymo stoti į Seinų kunigų seminariją atsisakė. Gimnaziją baigė 1890 metais. Pradėjo bendradarbiauti laikraščiuose „Vienybė lietuvninkų“, „Varpas“, „Ūkininkas“ ir kt. 1894 metais subūrė slaptą lietuviškai spaudai platinti „Sietyno“ draugiją, parengė jos įstatus, nuo 1894 metų kovo 26 dienos – jos pirmininkas. 1896 metų lapkričio 17 dieną slapta išvažiavo į JAV pakviestas dirbti laikraščio „Garsas Amerikos lietuvių“ redakcijoje, 1898 metais jį redagavo. 1899–1901 metais su J. Montvila leido ir redagavo laikraštį „Viltis“, o nusipirkęs Amerikoje spaustuvę – 1903–1918 metais leido ir redagavo laikraštį „Darbininkų viltis“, taip pat leido knygas. 1910 metais Lietuvių spaudos draugijos narys. 1920–1924 metais „Sandaros“ redaktorius. 1924 metais grįžo į Kauną, 1926 metais vienas iš laikraščio „Lietuva“ redaktorių, 1930 metais leido ir redagavo savaitraštį „Žinių ir literatūros aruodas“. Išėjus į pensiją grįžo į gimtą Mokolų kaimą, rinko senus vertingus daiktus, Kaune buvo suren­gęs kapsų liaudies meno parodą. Tai tapo pagrindu steigti Marijampolės kraštotyros muziejų – V. Šlekys laikomas jo įkūrėju. 1945 metų lapkričio 16 dieną sovietiniai okupantai jį areštavo ir ištrėmė į Sibirą.

0 Comments

Aleksų šeimos sodyba

Jonas Pranas Aleksa (1879–1955) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, ekonomistas. Studijų metais buvo nelegalios Maskvos lietuvių studentų draugijos narys. Už anticarinę veiklą kalėjo Maskvoje, Varšuvoje, Kališe.  1920–1923 metais buvo Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1924–1927 metais – bendrovės „Lietūkis“ tarybos pirmininkas. 1925–1927 metais redagavo žurnalą „Žemės ūkis“, 1936 metais – savaitraštį „Ūkininkų žodis“. Žemės ūkio rūmų steigimo iniciatorius, 1926–1927 metais pirmininkas. 1926–1927 metais Trečiojo Seimo atstovas. 1926–1935 metais – žemės ūkio ministras. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo suimtas, kalintas Marijampolėje, Kaune. 1942 metais su K. Griniumi ir M. Krupavičiumi vokiečių generaliniam komisarui Kaune įteikė memorandumą, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, Lietuvos piliečių (lietuvių, žydų, rusų, lenkų) žudymą. 1942 metais gestapo suimtas ir ištremtas į Vokietiją, 1945 metais grįžo į Lietuvą, dirbo Žemės ūkio institute, nuo 1945 metų profesorius. 1946 metais iš darbo pasitraukė, palaikė ryšius su pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizacija – Lietuvių tautine taryba. 1948 metais ištremtas į Sibirą, kur ir mirė. Palaikai 1990 metais pargabenti į Lietuvą, palaidoti Palangoje. Julius Aleksa (1855–1891) – Lietuvos publicistas, gydytojas, varpininkas. Baigęs Marijampolės gimnaziją 1879 metais įstojo į Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą, 1883 metais už ryšius su socialdemokratais metams pašalintas, universitetą baigė 1885 metais.  Dirbo gydytoju Jonavoje, Naumiestyje (dab. Kudirkos Naumiestis) ir Aleksote. Dalyvavo tautiniame lietuvių sąjūdyje. 1890–1891 metais rašė laikraščiams „Varpas“ ir „Vienybė lietuvninkų“. 1891 metais kalintas Varšuvoje. Rinko lietuvių liaudies dainas ir jų melodijas. Sudarė lietuvių – lotynų kalbų botanikos žodyną (rankraštis dingo). Konradas Juozas Aleksa (1881–1956) – Lietuvos veterinarijos gydytojas, žemės ūkio mokslininkas, archeobiologas, kultūros veikėjas. 1903 metais baigė Varšuvos veterinarijos institutą ir dirbo jame asistentu. Nuo 1910 metų — veterinarijos gydytojas Kalvarijoje, Podolėje, Kryme. 1913–1918 metais Rusijos imperijos kariuomenės veterinarijos gydytojas. 1920–1922 metais bolševikų kalintas Rusijoje. Nuo 1922 metų –  Dotnuvos technikumo mokytojas, nuo 1924 metų Žemės ūkio akademijos docentas, profesorius, 1926 metais ir 1928–1936 metais akademijos prorektorius. 1932–1938 metais buvo nuolatinis Lietuvos atstovas Tarptautiniame epizootiniame biure Paryžiuje. Vienas Veterinarijos akademijos kūrėjų ir Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos steigėjų, kelerius metus jos pirmininkas. Dėl genetikos, privačios nuosavybės, Vakarų mokslininkų darbų pripažinimo sovietinės valdžios kritikuotas ir persekiotas. Pirmasis Lietuvoje tyrė kapinynuose (Veršvų kapinynas, Kapitoniškių pilkapynas) iškastų žirgų griaučius: nustatė jų amžių, lytį, ūgį. Konstantinas Aleksa (1863-1935)  – mokytojas, visuomenės veikėjas. 1922-1935 metais Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje mokytojas inspektorius. Vienas Šv. Kazimiero draugijos steigėjų, 1925 metais — jos sekretorius, vėliau iždininkas. 1928 metais kooptuotas į Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narius. Vilniaus krašto Lietuvių mokytojų sąjungos pirmininkas. Su kitais steigė lietuvių mokyklas Suvalkų krašte. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje.

0 Comments

Jono Kriščiūno tėviškė (1888 –1973)

Jonas Kriščiūnas – Lietuvos agronomas, bitininkas, politinis bei visuomenės veikėjas. Gimė Stebuliškių kaime, mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, 1907 metais baigė Marijampolės gimnaziją. 1912–1913 metais dalyvavo Marijampolės ūkio draugijos veikloje, skaitė paskaitas žemės ūkio klausimais. 1913 metais baigė Sankt Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. 1914–1917 metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. 1919 metais Kvietiškyje (Marijampolės apskritis) suorganizavo žemės ūkio mokyklą. 1919–1927 metais Dotnuvos žemės ūkio technikumo dėstytojas. 1920 – 1922 metais buvo Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje, priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai. 1925–1941 metais ir 1944–1973 metais — Žemės ūkio akademijos dėstytojas, 1940–1941 metais ir 1944–1945 metais rektorius, 1945–1947 metais prorektorius, 1928–1941 metais ir 1944–1957 metais Augalininkystės, 1957–1962 metais Žemdirbystės katedros vedėjas, nuo 1940 metų profesorius. 1940 metais žemės ūkio mokslų garbės daktaras. 1941–1944 metais gyveno Rusijoje, beveik metus – Debiosų (Udmurtija) vaikų namų direktorius. 1956–1958 metais kartu buvo Kauno rajono Mičiurino kolūkio pirmininkas. Cukrinių runkelių auginimo ir lietuviškos agronominės literatūros pradininkas, paskelbė apie 1000 straipsnių žemės ūkio klausimais. Knygelėje „Augalų ligos“ pirmasis Lietuvoje aprašė vabzdžius kenkėjus ir pavadino juos lietuviškais terminais. Propagavo augalų apsaugą, bitininkystę ir sėklininkyst

0 Comments

Kunigo Pijaus Bielskaus tėviškė (1880-1958)

Pijus Bielskus – Romos katalikų kunigas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas. Mokėsi Keturvalakių pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, dalyvavo klieriko Igno Čižausko įkurtos slaptos klierikų „penkiukių” organizacijos vadovybėj (organizacijos tikslas – skaityti lietuviškus laikraščius bei raštus ir studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. 1903 metų gegužės 17 dieną Varšuvoje įšventintas kunigu. Nuo 1904 iki 1910 metų mokėsi užsienyje: trejus metus Šveicarijos Fribūro ir dvejus metus Belgijos Leuveno universitete, kuriame gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1910 metais pradėjo profesoriauti Seinų seminarijoje, karo metu Tambove vadovavo trejus metus Žiburio draugijos mergaičių gimnazijai. 1919 metų birželio 16 dieną kaip vienas iš Lietuvos Amerikos lietuvių atstovų vyko į Taikos konferenciją Paryžiuje. Delegacijai buvo pavesta griežtai reikalauti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo neįsileidžiant į bet kokias kitas kombinacijas, kol Lietuvos nepriklausomybės klausimas nebus tinkamai išrištas ir kt. 1920 metų kovo 1 dieną paskirtas užsienio reikalų ministerijos patarėju, dalyvavo sprendžiant klausimus su Vatikanu, dalyvavo kaip sekretorius ir iždininkas Lietuvos delegacijos Rygoje Lietuvos ir Latvijos sienai nustatyti. Nuo 1921 metų balandžio 10 dienos Respublikos prezidento kanceliarijos viršininkas, nuo 1930 metų rugsėjo 1 dienos Lietuvos ordinų kancleris – tvarkė valstybės apdovanojimus. Vienas iš Ateitininkų federacijos vadovų. 1940 metais nuvyko pas savo brolį knygnešį Vincą Bielskų ir jo namuose paslėpė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, kurio tolesnis likimas nežinomas. Sovietiniais metais dirbo įvairiose pareigose, paskutinė jo darbo vieta – sodininkas Kauno J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorijoje. Palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.

0 Comments

Skulptoriaus Juozo Adomaičio tėviškė (1905-1990)

Juozas Adomaitis baigė Igliškėlių pradžios mokyklą, būdamas šešiolikos metų įstojo į pavasarininkų organizacijos Igliaukos kuopą, kiek vėliau į Igliaukos šaulių būrį. 1926 metais buvo išrinktas jo pirmininku. Meilė akmenims ir gimė juos renkant, skaldant, mūrijant pamatus. Tai buvo amžinumo, stiprumo, pastovumo simbolis, tai jam labai tiko ir krito jo širdin. Akmenys jį lydėjo visą gyvenimą.  Prieš antrąjį pasaulinį karą per Pamargius vedę plentą darbininkai-akmenskaldžiai supažindino J. Adomaitį su akmenų ypatumais. 1959 metais mirus sūnui iš didelio sielvarto Juozas pabandė kalti akmenį. Iki 1982 metų, kai jį aplankę skulptorius Julius Narušis, Adomaitis dirbo niekeno nepastebimas, tartum pats vienas kalbėdamasis su akmeniu. Jis išaugo ir formavosi veikiamas natūralios aplinkos, vedamas individualaus kūrybinio poreikio. J. Narušio padovanoti skulptoriaus kaltukai ir plaktukai akmenims apdoroti pasuko meistro darba nauja linkme – daugiau dėmesio ėmė skirti skulptūriniam akmens apdorojimui. 1983 metais jo darbai pirmą kartą parodyti platesniam visuomenės ratui – eksponuoti Marijampolės „Pergalės“ kino teatro foje. 1985 metais jo darbai pristatyti respublikinėje parodoje ir įvertinti Kultūros ministerijos pirmojo laipsnio premija. J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izuoliuotas nuo meninės aplinkos, tuo labiau nematydamas darbų iš akmens, savo sumanymus išreiškė savitai, primityviomis priemonėmis. Savo darbams neteikė pritaikomosios paskirties, neskyrė jų parodoms, o jais stichiškai išsakė savo dvasinį gyvenimą, pasaulėvaizdį.

0 Comments

Kunigo Juozo Zdebskio tėviškė (1929 –1986)

Juozas Zdebskis – kunigas, vienas žymiausių XX amžiaus pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises. 1952 metais išventintas kunigu. 1964 metais 1 metams įkalintas Lukiškėse. 1969 metais valdžios iniciatyva laikinai buvo atimtas kunigo pažymėjimas (tuomet su S. Tamkevičiumi įsidarbino melioratoriumi Prienuose). 1978 metais įsteigė TTGKK. Buvo persekiojamas KGB, 1980 metais patyrė cheminį nudeginimą. Spėjama, kad žuvo autoavarijoje kaip KGB auka. Palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje. Gimtinėje, Naujienos kaime, 1999 metais pastatytas koplytstulpis kunigo J. Zdebskio atminimui.

0 Comments