Pasakotoja

Įkvėpta knygos „Varliuko svajonės“ personažų istorijos ir vedama asmeninių prisiminimų apie iš Lietuvos ir Lenkijos kilusius prosenelius, tapusius jos vaikystės pasakotojais, ant pastato sienos autorė pražydino saulėgrąžą. Knygos „Varliuko svajonės“ viena iš pagrindinių veikėjų Pasakotoja dovanoja Varliukui svajones. Vienoje iš jų Varliukas turi atiduoti savo širdį mirčiai. Kai tai nutinka ir svajonė išsipildo, Pasakotoja pasidalija į daugybę pasakotojų, kaip sėklos saulėgrąžoje. Šis nuostabus žiedas simbolizuoja kiekvieną mūsų kaip savo istorijos Pasakotoją, o jame esančios sėklos – mūsų svajonės, kurios išsipildžiusios išbyra. Jaunų Marijampolės savanorių menininkų dėka šis kūrinys grąžina autorės prosenelių sielas į jų gimtąsias ištakas, o saulėgrąžos sėklos – tai mes visi, kuriantys pasaulį savo istorijomis.

Komentavimas išjungtas įraše Pasakotoja

Tvoros žydėjimas

Pražydusi mūrinė tvora simbolizuoja lietuvių liaudies posakį „Savame krašte ir tvoros žydi.“ Tai savotiška reakcija į pasaulį užkupusios pandemijos padarinius, dėl kurių dauguma negali grįžti į gimtąjį kraštą ir ilgesingai prisimena namus bei artimuosius. Architektūrinis barjeras – tvora, tarsi langas esantiems kitur, o tvoros žydėjimas – nostalgijos išraiška, atspindinti negalinčių grįžti namo žmonių jausmus.

Komentavimas išjungtas įraše Tvoros žydėjimas

Graikija

Graikijos panteono motyvas šiai sienai suteikia tvirtumo ir stabilumo jausmą, o pasaulinės pandemijos akivaizdoje – progą kiekvienam keliauti, nors ir mintyse. Pasiruoškite iškylos krepšį ir atvykite čia su šeima, draugais ar artimaisiais, surenkite pikniką ir pasijuskite tarsi svečiuotumėtės didingoje Graikijoje.

Komentavimas išjungtas įraše Graikija

Spurgų gyvatė

Spurgų gyvatė atšliaužė net 7195 kilometrus iš Klivlando, Ohajo valstijos (JAV), taip sujungdama Marijampolę su autorių gimtuoju kraštu. Spurgos vaizduoja gyvatės odos raštą ir puikiai įsilieja į miesto industrinį gyvenimą dėl čia gaminamų visame pasaulyje žinomų spurgų. Menininkai tikisi, kad kiekvienas, pamatęs šį piešinį, nusišypsos, nusipirks spurgą ir jo diena taps kur kas gražesnė. Pasak menininkų, spurgų gyvatės misija – sukelti kiekvienam ją pamačiusiam šypseną ir suteikti laimės.

Komentavimas išjungtas įraše Spurgų gyvatė

Nuopuolis

Kartais žmonės elgiasi kaip katės, kurios, įdėmiai stebėdamos savo grobį, laukia lemtingos jo klaidos, kad galėtų užpulti ir suėsti. Žmonės taip pat laukia kitų nuopuolio, kad šiems suklupus galėtų pasmerkti ar nuteisti. Piešinyje vaizduojamos kačių akys – tai žmonių elgesio su daug gyvenime pasiekusiu, bet kartą suklupusiu žmogumi atspindys.

Komentavimas išjungtas įraše Nuopuolis

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, buvusi Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė

Ši šventovė susijusi su Augustavo arba Marijampolės Dievo Motinos stebuklu. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui po pirmųjų pergalių svaigulio rusų kariuomenę iš Rytų Prūsijos vokiečiai nustūmė atgal ir Augustavo miškuose caro kariuomenė pakliuvo į apsuptį. 1914 metų rugsėjo 1 – ąją (pagal senąjį kalendorių) apie 11 valandą vakaro kirasyrų būrio kareiviai išgirdę netoliese priešų judėjimą, puolė ant kelių ir pradėjo melstis. Po kiek laiko kirasyrai išvydo danguje ryškią žvaigždę, kuri virto mažų žvaigždučių spiečiumi iš kurio pasirodė Dievo Motina su kūdikiu ant rankų. Ji ranka parodė kryptį į vakarus. Šis vaizdas danguje išbuvo pusvalandį, tada atitokę kariai sėkmingai pasitraukė iš apsupties. Šį stebuklą matė ir netoliese įsikūręs Dono kazokų būrys. Po rugsėjo pirmosios vokiečių puolimas visame fronte nuslopo… Šventasis Rusijos sinodas išnagrinėjęs šį įvykį 1916 metais jį pripažino stebuklu.

Komentavimas išjungtas įraše Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, buvusi Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė

Šv. Margaritos ligoninė. Seniausias Marijampolės mūrinis pastatas

Senoji Marijampolės ligoninė pastatyta, kai Užnemunė ir mūsų miestas buvo atitekę Prūsijai. Ligoninėje buvo 30 lovų pacientams. Prezidentas Kazys Grinius savo atsiminimuose yra užrašęs tokią šios ligoninės atsiradimo istoriją : „Marijampolę aplankiusi Prūsų karalienė, labai gera moteris, ji sutiko mieste du nuskurusius, nušalusius vaikus, kurie prašė išmaldos. – O kodėl jūs neinat į mokyklą, kodėl nesigydot šašų? – paklausė karalienė. Vaikai atsakė, kad nei mokyklos, nei gydytojo čionai nesą. Tada karalienė liepė savo palydovui užsirašyti, kad mieste būtų pastatyta mokykla ir ligoninė.“ Ta geroji moteris, kurią  Prūsijos gyventojai šventąja laikė, buvo karalienė Luiza, Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III, valdžiusio 1797 – 1840 metais, žmona.

Komentavimas išjungtas įraše Šv. Margaritos ligoninė. Seniausias Marijampolės mūrinis pastatas

Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilika ir kunigų marijonų vienuolynas

1739 metais buvusio Stara Būdos kaimo vietoje grafai Markas Antonijus ir Pranciška Butleriai įkūrė Storopolės miestą. 1750 metais pakvietė marijonus vienuolius įsikurti šalia miestelio ir pastatydino jiems medinę bažnyčią bei vienuolyną. Naujasis miestas buvo pavadintas Marijampole – Marijonų miestu. Žmonės pasakoja gražią legendą, kaip grafienė Pranciška rinko vietą bažnyčiai. Ji pėsčia išėjo iš Kvietiškio dvaro ir eidama kalbėjo rožinį. Kur ji pabaigusi dešimtį Sveika Marija ir kalbėjo Tėve mūsų, ten jos palydovai pasodino liepą. Grafienė rožinį pabaigė kalbėti netoli Šešupės ir pabaigusi tarė: „Čia bus bažnyčia“. Toje vietoje ir buvo pastatyta bažnyčia, o tą kelią žmonės praminė rožanškeliu.

Komentavimas išjungtas įraše Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilika ir kunigų marijonų vienuolynas

Alaus namas

Namas P. Butlerienės ir Laisvės gatvių kampe buvo pastatytas tarpukario Lietuvoje. Jame įsikūrė alaus ir kitų alkoholinių gėrimų pirklys. Pastato fasadą puošianti reklama – buteliai, pasak senų marijampoliečių, nulėmė šio namo likimą. Po antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė „šnapsinė“, o namo bokštelyje gyvenusi bobutė prekiavo naminuke. Ši reklama vienintelė Marijampolėje išlikusi nuo XX a. pradžios.

Komentavimas išjungtas įraše Alaus namas

Choralinė sinagoga

Pasakojama graži legenda, kad švenčiant Purimą (Pavasario šventę) marijampoliečių žydų bendruomenė rinkdavo maistą vargšams. Visi prisidėdavo kiek galėdavo, tik vienas turtingas žydas atsisakydavo aukoti skurstantiems. Tada aukų rinkimo komitetas, pasitaręs su rabinu, nusprendė per Purimo šventę prie turtuolio durų pastatyti suaukoto maisto pintinę ir nepaimti jos tol, kol minėtas turtingas žmogus, nepaaukos vargšams didelės pinigų sumos. Nuo tada šis marijampolietis niekada nebeužmiršdavo skurdžiau gyvenančių miestiečių.

Komentavimas išjungtas įraše Choralinė sinagoga