Tautosakos rinkėjo Andriaus Botyriaus tėviškė (1845-1900)

Andrius Botyrius – Lietuvos pedagogas, tautosakos rinkėjas. 1867 metais A. Botyrius baigė Suvalkų gimnaziją, 1867–1871 metais studijavo Maskvos universiteto istorijos–filologijos fakultete. Mokytojavo Lietuvoje ir Rusijoje. 1884 metais jam buvo leista sugrįžti į tėviškę, nes buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos inspektoriumi, taip pat mokė senųjų kalbų (graikų, lotynų). 1885 metais iš Marijampolės iškeltas į Kališo gimnaziją Lenkijoje mokytoju, nuo 1886 metų tapo inspektoriumi. Vėliau perkeltas į Suvalkų mergaičių gimnaziją inspektoriumi. Surinko pasakų ir padavimų apie Perkūną. Remdamasis savo surinkta medžiaga ir Simono Daukanto, Teodoro Narbuto, Augusto Schleicherio, Motiejaus Strijkovskio ir kt. veikalais, Maskvos universiteto leidinyje „Mocкoвcкиe унивepcитeтcкиe извecтия“ (1871, 9) paskelbė straipsnį „Sakmės apie lietuvių griausmavaldį Perkūną”, padėjo parengti šiame leidinyje 1872 metais kirilica išspausdintą šimto lietuvių liaudies dainų publikaciją. 1871 metais A. Botyriaus sodyboje viešėjo ir kurį laiką gyveno garsus rusų kalbininkas Filipas Fortunatovas. Jų Triobiškių apylinkėse užrašytos liaudies dainos 2010 metais išleistos knygoje „Triobiškių dainos“.

0 Comments

Rašytojo Kazio Borutos tėviškė (1905-1965)

5 km į rytus nuo Liudvinavo esančiame Kūlokų kaime yra rašytojo Kazio Borutos tėviškė. K. Boruta mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, vėliau tėviškėje atostogaudavo vasarą.  Šioje vietoje, buvusioje rašytojo gimtojoje sodyboje, išlikęs atrekonstruotas malūnas. Malūno pavadinimas primena iš šio krašto kilusį rašytoją Kazį Borutą ir jo tautosakiniais motyvais parašytą apysaką „Baltaragio malūnas“. Senas vandens malūnas, šiuo metu suremontuotas, įrengta svetainė, kurioje yra poilsio kambariai, banketų, šokių salės, sauna ir kitos patalpos.

0 Comments

Palaimintojo Jurgio Matulaičio tėviškė Lūginėje

Šunskų seniūnijoje esančiame Lūginės kaime ūkininkų šeimoje 1871 metais gimė J. Matulaitis. Marijonų vienuolijos gaivintojo, popiežiaus Jono Pauliaus II 1987-aisiais palaimintuoju paskelbto vyskupo J. Matulaičio palaikai nuo 1934 metų ilsisi Marijampolės prokatedroje.  Palaimintojo gimtinės vietoje Lūginės kaime 1991 metais pagal architekto Zigmo Brazausko projektą buvo pastatyta koplyčia. Vertikalus koplyčios bokšto akcentas ženklina palaimintojo vaikystės ir jaunystės vietą. Daug maldininkų čia renkasi liepos mėnesiais, kai minimas J. Palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtinė Lūginės kaime. Šunskų seniūnijoje esančiame Matulaičio gimtadienis, atvyksta piligrimai ir iš kitų šalių.

0 Comments

Lakinskų piliakalnis

Piliakalnis įrengtas Šešupės dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. J. Basanavičius spėja piliakalnyje stovėjus medinę pilį, kurią 1381 m. sudegino kryžiuočiai. Be to, jis teigia, kad ant piliakalnio aikštelėje esančio akmens buvo kūrenama amžinoji ugnis Perkūno garbei. Pasakojama, kad piliakalnyje stovėjusi ir nugrimzdusi bažnyčia. Bažnyčia nugrimzdusi po piliakalnio aikštelėje esančiu akmeniu su “žmogaus pėda”. Jei kas nors tą akmenį nurisdavo žemyn nuo piliakalnio, tai po nakties jis vėl atsirasdavęs savo vietoje.

0 Comments

Liudvinavo piliakalnis ir senovės gyvenvietė​

Liudvinavo piliakalnis su gyvenviete yra Marijampolės savivaldybės teritorijoje, į pietvakarius nuo Liudvinavo, Liudvinavo seniūnijoje. Pasiekiamas iš plento Marijampolė – Kalvarija į Liudvinavą vedančio kelio pasukus į dešinę pietryčių kryptimi link Prodobulės, pervažiavus Sūduoną, pasukus į kairę šiaurės kryptimi, paėjus 480 metrus per pievas ir laukus. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Sūduonios dešiniajame krante. Šlaitai vidutinio statumo, 4­-7 metrų aukščio. Aikštelė keturkampė, orientuota šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 8 metrų ilgio, 11 metrų pločio. Joje rasta grublėtos keramikos. Pietryčių šlaite yra 10×15 metrų dydžio, pietvakarių šlaite ­– 15×15 metrų dydžio terasa. Piliakalnis apardytas arimų, žvyrduobių, lapių urvų. Dabar jis dirvonuoja. Pietvakarių – pietryčių papėdėse, 2,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19 d.

0 Comments

Varnupių (Kirvakalnio) piliakalnis

13 km į pietryčius nuo Marijampolės esantis piliakalnis žinomas nuo seno. Padavimai pasakoja, kad jį žemes nešdami kepurėmis supylė senovės lietuviai, gindamiesi nuo kryžiuočių. Esą, aikštelės viduryje buvęs įrengtas rūsys, kuriame gyventojai paslėpė nuo kryžiuočių savo turtus. Šis padavimas buvo sudominęs lengvatikius lobių ieškotojus, kurie piliakalnio viduryje buvo iškasę didelę duobę. Karo metais piliakalnio viršūnėje buvo iškasti apkasai, o šlaituose – slėptuvės. Dabar piliakalnio papėdėje, Kirvakalnio festivalio metu, rengiamos tarptautinės Gyvosios archeologijos dienos.

0 Comments

Kumelionių piliakalnis

Kumelionių piliakalnis su gyvenviete yra Marijampolės savivaldybės teritorijoje, 1,5 km į pietus nuo Kumelionių kaimo, Marijampolės kaimiškoji seniūnija, Šešupės kairiajame krante. Iš pietų ir rytų piliakalnį juosia Šešupė ir jos slėnio daubos, iš šiaurės – gilus Uosupėlio slėnis. Šlaitai statūs, 15–16 m aukščio. Piliakalnio aikštelė pailga, 38×6,5 m dydžio (didesnioji jos dalis nuslinko į Šešupę) su apardytu pylimu. Piliakalnio vakarinėje papėdėje yra senovinė gyvenvietė, kuri užima 150 x 200 plotą. Ji nuo piliakalnio buvo atskirta 45 m ilgio ir 3 m aukščio pylimu bei apie 2 m gylio ir 6 m pločio grioviu. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai, tyrimų vadovas Vytautas Daugudis. Aikštelės ištirta 48 m², pylimo – 5 x 25 m plotas. Pylime rasta gynybinių įtvirtinimų liekanų, aikštelėje, kurios kultūrinio sluoksnio storis 0,6-0,8 m – lipdytos šiek tiek brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi bei žiestos keramikos, strėlių antgalių. Gyvenvietėje ištirtas 50 m² plotas, jos kultūrinis sluoksnis 0,3-0,5 m storio. Rasta lipdytos ir žiestos keramikos, geležies rūdos lydymo krosnelių liekanų, molinių tiglių gabalėlių. Piliakalnis naudotas nuo I tūkstantmečio pradžios iki X a.- XI a., gyvenvietėje gyventa III a. – XI a

0 Comments

Riečių piliakalnis

Riečių piliakalnis Marijampolės savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Riečių, Gudelių seniūnija. Pasiekiamas keliu 181 Seirijai–Simnas–Igliauka , yra pravažiavus Riečius, paėjus 450 m į dešinę vakarų kryptimi per šlapias pievas, už kanalo.Piliakalnis įrengtas į Žuvinto pelkių masyvą įsiterpusiame sausumos kyšulyje, aukščiausioje jo vietoje esančioje kalvoje. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 25 m ilgio, 20 m pločio pietinėje dalyje. Šlaitai vidutinio statumo, iki 10 m aukščio. Piliakalnis labai apardytas arimų, trianguliacijos bokšto apkasimo. Iš pietrytinės jo dalies anksčiau buvo kasamas žvyras. Dabar jis dirvonuoja, paviršiuje styro iki 1,2 m skersmens akmenys. Piliakalnio aikštelėje stovi 2001 m. Igno Gaulės pastatytas kryžius Liepakojų kaimui atminti.Tarp piliakalnio ir aukštumos, kurioje dabar stovi Riečių Švč. Trejybės bažnyčia, buvusi kūlgrinda. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

0 Comments

Šakališkių piliakalnis

Šakališkių piliakalnis su gyvenviete arba Aušrakalnis – piliakalnis su papėdės gyvenviete rytiniame Marijampolės savivaldybės teritorijos pakraštyje, Šakališkių kaime (Igliaukos seniūnija), dešiniajame Šlavantos upelio krante.Pasiekiamas iš plento Marijampolė – Prienai Šakališkiuose pasukus link Daukšių, už 280 m pasukus į kairę pietvakarių kryptimi ir pavažiavus 550 m – yra priekyje. Piliakalnis žinomas nuo seno. XX a. pradžioje jį aprašė kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas. Aušrakalnis aprašytas rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėlyje“. 1935 m. Valstybės archeologijos komisija surinko apie piliakalnį medžiagą ir įpareigojo žemės savininką Joną Karalių jį saugoti. 1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu. 1997 m. piliakalnis su gyvenviete įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą kaip kultūros vertybių kompleksas, kuris 1998m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 paskelbtas kultūros paminklu, o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu paminklu.

0 Comments

Piliakalnių piliakalnis

Piliakalnių piliakalnis yra Marijampolės savivaldybės teritorijos šiaurės vakarinėje dalyje, į šiaurę nuo Šunskų (Šunskų seniūnija), Rytupio kairiajame krante. Pasiekiamas keliu Marijampolė – Šunskai, už Šunskų pavažiavus link Kazliškių, Sarakuose pasukus į kairę vakarų kryptimi, už 920 m. ties kelio posūkiu į kairę pasukus į dešinę šiaurėn, už 190 m. yra už sodybos. Įrengtas nedidelėje kalvoje, esančioje aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Rytupio slėnį. Bendras jo ilgis rytų – vakarų kryptimi 120 m., didžiausias plotis – 90 m. Šlaitai nuo slėnio pusės statūs, iki 4 m. aukščio. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 25 m. ilgio ir 27 m. pločio šiaurės vakarų krašte, kuriame supiltas 30 m. ilgio, 1,5–2 m. aukščio ir iki 12 m. pločio pylimas, o už jo iškastas 8 m. pločio ir 0,5 m. gylio griovys. Piliakalnis apaugęs liepomis. Į pietus nuo piliakalnio, 0,3 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Šiaurinėje piliakalnio papėdėje per pelkę ėjo 2 kūlgrindos: viena 20×3 m. dydžio, kita, 150 m. į pietus nuo pirmosios – 40×0,6 m. dydžio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. 1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu, 1997 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. balandžio 29 d. pripažintas valstybės saugomu paminklu.Paminklo teritorijos plotas 0,30 ha.

0 Comments