Lankytinos vietos

Buktos dvaro vertingosios savybės – planavimo sprendiniai – dvaro sodybos plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija, buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos – kluono vieta, liekanos, žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas, takai, keliai ar jų dalys, želdynai ir želdiniai – liepų eilė, alėjų fragmentai, lapuočių medžių (dominuoja paprastieji klevai, ąžuolai, liepos) juosta pietinėje sodybos dalyje. Pirminė ir istorinė paskirtis –gyvenamoji, ūkinė. Dvaro amžius – XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pradžia. Dvarui priklausė ir 2 tvartai, kumetynas, sandėlis, namas. Teigiama, jog senovėje čia žaliavo karališkieji miškai, kurie priėjo prie Žuvinto ežero. Pirmąkart dvaras paminimas 1520 – 1525 metų dokumentuose. Per dvarvietę teka Šešupė, kurios kairiojo kranto vingyje XVI a. buvo pastatyta buveinė, skirta medžiotojams ir didžiojo kunigaikščio atstovams apsistoti. 1569 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas šias žemes (apie 17 valakų) perdavė valdyti Lukui Volfui. 1649 m. tai buvo miško dvaras, neturėjęs dirbamos žemės ir nė vieno baudžiauninko. Vienas iš dvarininkų XIX a. 8 – 9 dešimtmečiuose pastatė dviaukštį mūrinį dvaro namą, turėjusį gilius rūsius, išlikusius iš anksčiau (dabar prieinami tik šiaurinės dalies rūsiai). Sienų storis siekia 70 cm. Iš pastato struktūros galima spręsti, kad dvi tarpusavyje sujungtos rūmų dalys yra statytos ne vienu metu.

Ivoniškio (Gudelių) dvaras žinomas nuo XVI amžiaus, kai Gudeliai su aplinkiniais kaimais priklausė grafams Tiškevičiams. Apie 1700 metus grafas Tiškevičius pastatė koplyčią prie dvaro, sustiprindamas religinę dvaro įtaką apylinkėms. Manoma, kad to meto koplyčia ir dvaro rūmas sudegė apie 1803 metus. Nuo XIX amžiaus antros pusės Gudeliai priklausė Ivoniškio dvarui. Dvaras turėjo penkias smukles, spirito daryklą (bravorą) ir daug kitų ūkinių pastatų. Tarpukariu rūmai buvo dar palyginti gerai išsilaikę. Po Antrojo pasaulinio karo juose įsikūrė progimnazija, vėliau – septynmetė mokykla. 1968 metais rūmai nugriauti, o kituose pastatuose įsikūrė kolūkio kontora.

Tomo Ferdinando Žilinsko kapas yra Šunskų kapinaitėse. Lietuvos mokytojų tėvu vadintas pedagogas, kultūros veikėjas, varpininkas, draudžiamos lietuvių spaudos platintojas, kartu su kitais pedagogais per 37 metus parengė apie 700 mokinių. Anot J. Jablonskio, T. Žilinskas buvo ,,Didis Lietuvos mokytojų patriarchas, auklėtojas, mokėjęs sunkiausiomis aplinkybėmis dirbti savo krašte”. Gimė 1840 metais, Domeikų kaime, Šunskų valščiuje. Mirė 1925 metais.

1941 metais prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, jau liepos 7 dieną Marijampolėje nužudyti pirmieji 32 marijampoliečiai žydai, o liepos 18 dieną – dar 53. Tai buvo tik pradžia. 1941 metų rugsėjo 1-ąją kareivinių šaudyklos teritorijoje buvo nužudyta daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių, tarp jų – beveik visi marijampoliečiai žydai. Žudynes vykdė Joachimo Hammanno „skrajojantis būrys“, kurio pagrindą sudarė lietuviškasis Tautos darbo apsaugos batalionas, o tiksliau, 3-ioji kuopa. Marijampolėje žydų žudynės vyko miesto teritorijoje, todėl šūvius ir aukų klyksmą girdėjo visa Marijampolė. Čia buvo palaidota dalis mūsų miesto.

Šiose kapinėse žydai buvo laidojami 1918-1940 metais. Tik 1992 metais jos buvo sutvarkytos. Tvarkant kapines, aptikta vienuolika akmeninių antkapių. Dešimt jų – sustatyti ratu, tai, ko gero, simbolizavo minjaną, kuri žydų religijoje vaizdavo, jog, norint sukalbėti kolektyvinę maldą, būtinas dešimties suaugusių vyrų skaičius. Vienas antkapio akmuo, paliktas nuošalyje, jo suradimo vietoje. Taip pat yra išlikę šių kapinių tvoros pamatai.

Įkurtos XVIII amžiaus antroje pusėje. Čia amžinojo poilsio atgulė pirmasis Marijampolės rabinas Haimas Perelmuteris Šeršoveris, apie 1825 metus pastatęs pirmąją mūsų mieste medinę sinagogą. Kapinės sovietinės okupacijos metais buvo sunaikintos. 1991 metais buvusių kapinių teritorijoje pastatytas paminklinis akmuo.

Marijampolės senosiose kapinėse ilsisi mokytojo, poeto ir vertėjo, lietuviškos spaudos platintojo Petro Armino – Trupinėlio palaikai, šalia – ir garsaus mokytojo, knygnešio Petro Kriaučiūno bei pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autoriaus Vinco Pietario kenotafai (simboliniai kapai). Šiose kapinėse, prie centrinio tako yra ir rašytojos Žemaitės kapas, čia palaidotas ir 1991 metų sausio 13 – ąją žuvęs Rimantas Juknevičius. Marijonų kapavietė senosiose Marijampolės kapinėse Marijampolės senųjų Kapinių viduryje, centrinio tako dešinėje – Marijonų kongregacijos Lietuvos Šv. Jurgio provincijos vienuolių kapai. Juose ilsisi pirmieji atnaujintos vienuolijos nariai kun. J. Totoraitis , kun. V. Dvaranauskas , kun. J. Navickas , kun. J. Kazakas ir daugelis kitų kunigų ir brolių Marijonų.

Kai  didikai Butleriai, padedami vienuolių marijonų, pradėjo kurti naują miestelį Marijampolę, suprato, kad jame turi būti ir kapinės. 1758 metų didikų duotoje privilegijoje pasakyta, kad marijonai turi įkurti kapines teritorijoje, tarp Šešupės ir daržų. Tai buvo vieta, esanti ir netoli nuo bažnyčios (apie 300 metrų) ir drauge už miestelio ribų. Kapinės buvo arti Ražančkelio, kuris jungė Butlerių valdomą Kvietiškio dvarą ir Marijampolės bažnyčią. Šios kapinės pavaizduotos ir XIX aamžiaus pradžioje prūsų sudarytuose žemėlapiuose. Kapinėse atgulė apie šimtas 1831 metų sukilime kritusių vyrų. Kadangi žemės sklypas buvo mažas ir beveik nebuvo neužlaidotos vietos, 1850 metais kapines uždarė. Spaudos draudimo metais naktimis čia lankydavosi knygnešiai. 1905 metais gegužės 28 dieną šios teritorijos šiaurės rytiniame kampe (dabar Alyvų gatvės šiaurinėje pusėje) dideliame mediniame kluone buvo suvaidintas pirmasis Sūduvoje viešas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo susirūpinta kapinių likimu ir jas įtraukė į valstybės saugotinų paveldo paminklų sąrašą. 2014 metų spalio 9 dieną kapinių centre atidengtas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas.

Vytauto Didžiojo parke  1991 metais birželio 14 dieną atidengta Kančių koplytėlė. Koplytėlės papėdėje įmūrytas užrašas: „Naktiniuos tardymuos melu apraizgė ir smurtu vertė nekaltus išduot . Nuo gimto kelmo su krauju mus plėšė. Sumindė batais kaustytais žaizdas. A. Miškinis. 1940-1955 m.“ Koplytėlės statybą inicijavo Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos Marijampolės skyrius (LPKTS MS),  projektavo architektas Zenonas Galadauskas. Dar 1989 metų rugpjūčio 22 dieną buvo pastatytas ir iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo su užrašu „Šioje vietoje bus pastatyta koplyčia nekaltai nukankintiems ir žuvusiems už Lietuvą“. Vieta koplytėlės statybai pasirinkta neatsitiktinai. Ji stovi tarp Vilkaviškio vyskupijos kurijos pastato (P. Kriaučiūno g. 17) ir V. Bagdono namo (Vytauto g. 26). Čia buvo kankinamos NKGB, NKVD ir Gestapo aukos. Pastatuose buvo įrengti tardymo kabinetai ir kalėjimo kameros, kur buvo  tardomi, kankinami ir žudomi kovotojai už Lietuvos laisvę bei civiliai gyventojai. Nukankintieji ir nužudytieji buvo laidojami čia pat parko teritorijoje…