Lankytinos vietos

Šv. Jelizavetos brolijai

Šventosios Šeimos seserų vienuolijos įkūrėja Elžbieta Bendoravičiūtė. Palaikoma bendraminčių Elžbieta parašo įstatus ir 1931 metais kovo 11 dieną įsteigia Lietuvaičių Katalikių Bendriją „Sesutės“. Tikslas buvo „pagelbėti vargo žmonėms jų skurde globa, švietimu, šelpimu ir t.t.“ Elžbietai labiausiai rūpėjo moterų padėtis. Ji siekė suteikti išsilavinimą paprastoms kaimo ir miestelio merginoms įkurdama Amatų mokyklą. Geradariai seserims padovanojo žemės sklypą, kuriame 1932 metais pradėtas statyti bendrijos bei Amatų mokyklos pastatas. 1935 metais namas baigtas statyti, jame apsigyveno seserys, atidaryta siuvykla. Tuo metu bendrijai priklausė 25 merginos. Sovietmečiu 1948 metais iš vienuolių atimtame pastate įkūrė vaikų namus. Per visus sovietinės okupacijos metus seserys vykdė savo misiją, stengėsi gyventi bendruomenėse, apaštalavo malda ir veikla. Šiuo metu vienuolijoje yra per 30 seserų. Gyvena ir dirba Marijampolėje, Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje ir Romoje (Italija). Ypatingą dėmesį skiria šeimoms, vaikams ir jaunimui.

Vilkaviškio vyskupijos kurija Marijampolėje įkurta 1991 metais, pasaulietinės valdžios grąžintame pastate. Modernizmo stiliaus pastatas Vytauto parke iškilo 1934 metais pagal žymaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Tada čia veikė kunigų senelių namai, sovietmečių buvo įkurtos įvairios institucijos, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę pastatas atnaujintas ir jame įkurta Vilkaviškio vyskupijos kurija.

1936 metais kunigas Pijus Andziulis, Marijampolės marijonų namų vyresnysis, buvo iškviestas pas ligonį į Skardupių kaimą. Prasti keliai pagimdė mintį pasiūlyti šioje vietoje statyti bažnyčią ir įkurti parapiją. 1937 rugsėjo 6 dieną architektas Romanas Steikūnas parengė Skardupių bažnyčios su varpine projektą (varpinė liko nepastatyta). Tuomet Skardupių kaimo jaunimas, sužinojęs apie būsimos bažnyčios statybą, parengė vaidinimą “Kuprotas oželis” ir, sukvietęs daugybę žmonių, suvaidino Leonų sodybos klėtyje. Surinkti pinigai buvo paskirti būsimos bažnyčios pamatams. Bažnyčia statyta parapijiečių lėšomis ir rankomis. 1940 metų pabaigoje įkurta Skardupių parapija, o po metų naujoje bažnyčioje pradėtos laikyti Šv. Mišios. Tai vienintelė Lietuvoje bažnyčia, pastatyta ir pašventinta pirmaisiais sovietų okupacijos metais. Vokiečių okupacijos, Antrojo Pasaulinio karo metais buvo pastatyta mūrinė klebonija, ūkinis pastatas ir parapijos namai su sale. Visas statybas organizavo klebonas Antanas Ylius, 1945-aisiais nuteistas 10 metų kalėti. 1945 metų vasarą kunigas A. Ylius – Vilkas, V. Gavėnas – Vampyras, J. Pileckis – Brokas ir A. Ratkelis – Oželis įkūrė partizanų „Tauro“ apygardą. 1945 metų rugsėjo 16 dieną įsteigtas Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (LIK). Čia vyko jo posėdžiai. 1945 metų spalio 12 dieną Skardupių klebonijoje įvyko paskutinis LIK posėdis.

Bažnyčia pastatyta 1865 metais, ji stačiakampio plano, vienabokštė, su žema trisiene apside, šoniniais priestatais. Šventoriaus tvora metalinė, jos cokolis akmenų mūro, stulpai sumūryti iš plytų. Pagrindinė komplekso dominantė – bažnyčia, orientuota šoniniu fasadu į Varpo gatvę, stovi centrinėje teritorijos dalyje, kiek atitraukta į rytų pusę. Šventoriaus kampuose stovi vieno aukšto beveik kvadratinio plano akmenų – plytų mūro koplyčios. Šventorius aptvertas tvora. Pagrindiniai vartai su varteliais į šventorių yra priešais bažnyčią, pravažiavimo į kitus sklypus, pusėje. Kiti varteliai yra rytų tvoros dalyje (iškirsta anga į klebonijos kiemą). Ansamblio kompozicija – centrinė, stilius – neogotika.

Važiuojantys į Marijampolę iš Kauno pusės, yra pastebėję (apie 1 km nuo kelio) raudonų plytų neogotikinį bokštą. Tai pačiame Sasnavos miestelio centre esanti Švč. Mergelės Marijos bažnyčia – vienas puošniausių sakralinių pastatų Užnemunėje. Pastatas – trijų navų, planas – lotyniško kryžiaus formos. Meninę vertę turi vietinių meistrų sukurta neogotikinė ąžuolinė sakykla su keturių evangelistų bareljefais, neobarokinė klausykla, iš senosios bažnyčios atkelta vandeninė, kun. S. Čėsnos medalionas.

Šv. Jono Pauliaus II bažnyčia – pati naujausia Marijampolėje. Nedidelė medinė bažnytėlė (koplyčia), kurios sienos apkaltos ąžuolinėmis lentomis, stogas dengtas čerpėmis, stovi šiaurinėje Mokolų mikrorajono dalyje. Marijampolės garbės piliečio Clemenso Rottinghauso pastangomis ir vietos vyskupo pritarimu koplyčią Marijampolės palaimintojo Jono Pauliaus II parapijos tikintiesiems padovanojo Vokietijos katalikai. 2014 metų rudenį ji parvežta, pastatyta ir iškilmingai pašventinta.

Buvusi Marijonų „filija“. Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia pastatyta 1888 metais kaip stačiatikių cerkvė. Tai neobizantinė, eklektinė, vienbokštė ir vienanavė bažnyčia su priestatais ir septyniais bokšteliais. Po Pirmojo pasaulinio karo Seinų vyskupas perdavė cerkvę Marijonams, kurie ją pertvarkė į bažnyčią ir tarnavo joje iki jos uždarymo. Sovietiniu laikotarpiu buvo uždaryta, paversta sandėliu, vėliau čia įkurtas archyvas. Nuo 1924 metų bažnyčia funkcionavo kaip IX Vytenio pėstininkų pulko įgulos šventovė. Ši Marijonų „filija“ – aptarnaujamoji bažnyčia – uždaryta 1944 metais, maldos namais vėl tapo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1989 metais grąžinta katalikams, rekonstruota, o 1990 metais vėl atvėrė duris tikintiesiems. Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia buvo pirmoji atšventinta bažnyčia nepriklausomoje Lietuvoje.

Rygiškių Jono gimnazija – seniausia vidurinį išsilavinimą teikianti Sūduvos krašto mokykla, įkurta 1867 metais. Iš kitų savivaldybės mokyklų ji išsiskiria ypatingai garsia istorine praeitimi ir puoselėjamomis tautinėmis tradicijomis. Jau XIX amžiaus pabaigoje gimnazija garsėjo kaip lietuvybės židinys. Čia mokėsi kelios dešimtys Lietuvos kultūrai, politikai, ekonomikai nusipelniusių žmonių. Jos šaknys siekia 1840 metus. Po keliolikos metų pertvarkyta į gimnaziją, mokykla tapo išskirtine tuo, kad pirmą kartą Lietuvoje čia leista į programą įtraukti vieną savaitinę lietuvių kalbos pamoką. Po 1863 metų sukilimo Rusijos caro valdžia uždraudė lietuvišką raštą ir lietuviškas mokyklas, tačiau Marijampolėje 1867 metais buvo atidaryta berniukų mokykla, kurioje mokyta lietuvių kalbos. Vėliau ji tapo lietuvybės ir nepriklausomybės židiniu. Iš pradžių mokykla veikė mediniame marijampoliečio Babarskio name. 1870 metais prie Degučių kaimo ribos iškilo nedideli naujos mokyklos mūriniai rūmai. Po septynerių metų dešinioji gimnazijos pastato dalis buvo pailginta, dėl to suiro rūmų proporcijos. Vėliau pristatytame sparne buvo įrengta gimnastikos salė, o apie 1894 metus – pravoslavų koplyčia (vėliau nugriauta). 1957 metais ant seno gimnazijos pastato pradėtas statyti trečias aukštas. 1979 metais prasidėjo mokyklos kapitalinis remontas ir priestato statyba (darbai baigti 1986 m.). 1871 metais pirmą kartą gimnazijos rūmuose oficialiai nuskambėjo lietuvių kalba. Petras Kriaučiūnas salėje per iškilmingą mokslo metų baigimo aktą lietuviškai perskaitė iš lenkų kalbos išsiverstą eilėraštį. Gimnazijoje mokėsi: tautinės lietuvių valstybės idėjos autorius Jonas Basanavičius, valstybinio himno autorius Vincas Kudirka, bendrinės lietuvių kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis, šeši 1918 metų Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarai – J. Basanavičius, J. Staugaitis, P. Dovydaitis, J. Vailokaitis, S. Banaitis, P. Klimas; Lietuvos aviacijos kūrėjas generolas Antanas Gustaitis, Prezidentas Kazys Grinius, palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Šią gimnaziją baigė semiotikos mokslo kūrėjas Algis Julius Greimas ir daugybė kitų lietuvybei, kultūrai, literatūrai, mokslui nusipelniusių vyrų bei moterų. 1920 metais gimnazijai buvo suteiktas Rygiškių Jono vardas. Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo kalbininkas Jonas Jablonskis. Sovietiniais laikais mokykla buvo pervardinta Jono Jablonskio vidurine mokykla. Atgavus nepriklausomybę, 1992 metais vėl sugrąžintas senasis gimnazijos pavadinimas.

Evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1841 metais netoli nuo pašto stoties. Tais pačiais metais šalia bažnyčios pradėjo veikti liuteronų mokykla, kiek vėliau pastatytas ir bokštas. Antrojo pasaulinio karo pradžioje bažnyčia buvo uždaryta, apgriauta, nuo bokšto nuimtas kryžius ir varpas. Pokario metais bažnytinis turtas ir žemė nacionalizuojama, pastatas paverčiamas grūdų sandėliu, vėliau – sporto sale, šalia kurios dar pristatomas baseinas. 1992 metais bažnyčia grąžinta evangelikų liuteronų parapijai.