Ši šventovė susijusi su Augustavo arba Marijampolės Dievo Motinos stebuklu. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui po pirmųjų pergalių svaigulio rusų kariuomenę iš Rytų Prūsijos vokiečiai nustūmė atgal ir Augustavo miškuose caro kariuomenė pakliuvo į apsuptį. 1914 metų rugsėjo 1 – ąją (pagal senąjį kalendorių) apie 11 valandą vakaro kirasyrų būrio kareiviai išgirdę netoliese priešų judėjimą, puolė ant kelių ir pradėjo melstis. Po kiek laiko kirasyrai išvydo danguje ryškią žvaigždę, kuri virto mažų žvaigždučių spiečiumi iš kurio pasirodė Dievo Motina su kūdikiu ant rankų. Ji ranka parodė kryptį į vakarus. Šis vaizdas danguje išbuvo pusvalandį, tada atitokę kariai sėkmingai pasitraukė iš apsupties. Šį stebuklą matė ir netoliese įsikūręs Dono kazokų būrys. Po rugsėjo pirmosios vokiečių puolimas visame fronte nuslopo… Šventasis Rusijos sinodas išnagrinėjęs šį įvykį 1916 metais jį pripažino stebuklu.

Senoji Marijampolės ligoninė pastatyta, kai Užnemunė ir mūsų miestas buvo atitekę Prūsijai. Ligoninėje buvo 30 lovų pacientams. Prezidentas Kazys Grinius savo atsiminimuose yra užrašęs tokią šios ligoninės atsiradimo istoriją : „Marijampolę aplankiusi Prūsų karalienė, labai gera moteris, ji sutiko mieste du nuskurusius, nušalusius vaikus, kurie prašė išmaldos. – O kodėl jūs neinat į mokyklą, kodėl nesigydot šašų? – paklausė karalienė. Vaikai atsakė, kad nei mokyklos, nei gydytojo čionai nesą. Tada karalienė liepė savo palydovui užsirašyti, kad mieste būtų pastatyta mokykla ir ligoninė.“ Ta geroji moteris, kurią  Prūsijos gyventojai šventąja laikė, buvo karalienė Luiza, Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III, valdžiusio 1797 – 1840 metais, žmona.

1739 metais buvusio Stara Būdos kaimo vietoje grafai Markas Antonijus ir Pranciška Butleriai įkūrė Storopolės miestą. 1750 metais pakvietė marijonus vienuolius įsikurti šalia miestelio ir pastatydino jiems medinę bažnyčią bei vienuolyną. Naujasis miestas buvo pavadintas Marijampole – Marijonų miestu. Žmonės pasakoja gražią legendą, kaip grafienė Pranciška rinko vietą bažnyčiai. Ji pėsčia išėjo iš Kvietiškio dvaro ir eidama kalbėjo rožinį. Kur ji pabaigusi dešimtį Sveika Marija ir kalbėjo Tėve mūsų, ten jos palydovai pasodino liepą. Grafienė rožinį pabaigė kalbėti netoli Šešupės ir pabaigusi tarė: „Čia bus bažnyčia“. Toje vietoje ir buvo pastatyta bažnyčia, o tą kelią žmonės praminė rožanškeliu.

Namas P. Butlerienės ir Laisvės gatvių kampe buvo pastatytas tarpukario Lietuvoje. Jame įsikūrė alaus ir kitų alkoholinių gėrimų pirklys. Pastato fasadą puošianti reklama – buteliai, pasak senų marijampoliečių, nulėmė šio namo likimą. Po antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė „šnapsinė“, o namo bokštelyje gyvenusi bobutė prekiavo naminuke. Ši reklama vienintelė Marijampolėje išlikusi nuo XX a. pradžios.

Pasakojama graži legenda, kad švenčiant Purimą (Pavasario šventę) marijampoliečių žydų bendruomenė rinkdavo maistą vargšams. Visi prisidėdavo kiek galėdavo, tik vienas turtingas žydas atsisakydavo aukoti skurstantiems. Tada aukų rinkimo komitetas, pasitaręs su rabinu, nusprendė per Purimo šventę prie turtuolio durų pastatyti suaukoto maisto pintinę ir nepaimti jos tol, kol minėtas turtingas žmogus, nepaaukos vargšams didelės pinigų sumos. Nuo tada šis marijampolietis niekada nebeužmiršdavo skurdžiau gyvenančių miestiečių.