Įkvėpta knygos „Varliuko svajonės“ personažų istorijos ir vedama asmeninių prisiminimų apie iš Lietuvos ir Lenkijos kilusius prosenelius, tapusius jos vaikystės pasakotojais, ant pastato sienos autorė pražydino saulėgrąžą. Knygos „Varliuko svajonės“ viena iš pagrindinių veikėjų Pasakotoja dovanoja Varliukui svajones. Vienoje iš jų Varliukas turi atiduoti savo širdį mirčiai. Kai tai nutinka ir svajonė išsipildo, Pasakotoja pasidalija į daugybę pasakotojų, kaip sėklos saulėgrąžoje. Šis nuostabus žiedas simbolizuoja kiekvieną mūsų kaip savo istorijos Pasakotoją, o jame esančios sėklos – mūsų svajonės, kurios išsipildžiusios išbyra. Jaunų Marijampolės savanorių menininkų dėka šis kūrinys grąžina autorės prosenelių sielas į jų gimtąsias ištakas, o saulėgrąžos sėklos – tai mes visi, kuriantys pasaulį savo istorijomis.

Pražydusi mūrinė tvora simbolizuoja lietuvių liaudies posakį „Savame krašte ir tvoros žydi.“ Tai savotiška reakcija į pasaulį užkupusios pandemijos padarinius, dėl kurių dauguma negali grįžti į gimtąjį kraštą ir ilgesingai prisimena namus bei artimuosius. Architektūrinis barjeras – tvora, tarsi langas esantiems kitur, o tvoros žydėjimas – nostalgijos išraiška, atspindinti negalinčių grįžti namo žmonių jausmus.