Juozas Adomaitis baigė Igliškėlių pradžios mokyklą, būdamas šešiolikos metų įstojo į pavasarininkų organizacijos Igliaukos kuopą, kiek vėliau į Igliaukos šaulių būrį. 1926 metais buvo išrinktas jo pirmininku. Meilė akmenims ir gimė juos renkant, skaldant, mūrijant pamatus. Tai buvo amžinumo, stiprumo, pastovumo simbolis, tai jam labai tiko ir krito jo širdin. Akmenys jį lydėjo visą gyvenimą.  Prieš antrąjį pasaulinį karą per Pamargius vedę plentą darbininkai-akmenskaldžiai supažindino J. Adomaitį su akmenų ypatumais. 1959 metais mirus sūnui iš didelio sielvarto Juozas pabandė kalti akmenį. Iki 1982 metų, kai jį aplankę skulptorius Julius Narušis, Adomaitis dirbo niekeno nepastebimas, tartum pats vienas kalbėdamasis su akmeniu. Jis išaugo ir formavosi veikiamas natūralios aplinkos, vedamas individualaus kūrybinio poreikio. J. Narušio padovanoti skulptoriaus kaltukai ir plaktukai akmenims apdoroti pasuko meistro darba nauja linkme – daugiau dėmesio ėmė skirti skulptūriniam akmens apdorojimui. 1983 metais jo darbai pirmą kartą parodyti platesniam visuomenės ratui – eksponuoti Marijampolės „Pergalės“ kino teatro foje. 1985 metais jo darbai pristatyti respublikinėje parodoje ir įvertinti Kultūros ministerijos pirmojo laipsnio premija. J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izuoliuotas nuo meninės aplinkos, tuo labiau nematydamas darbų iš akmens, savo sumanymus išreiškė savitai, primityviomis priemonėmis. Savo darbams neteikė pritaikomosios paskirties, neskyrė jų parodoms, o jais stichiškai išsakė savo dvasinį gyvenimą, pasaulėvaizdį.

Juozas Zdebskis – kunigas, vienas žymiausių XX amžiaus pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises. 1952 metais išventintas kunigu. 1964 metais 1 metams įkalintas Lukiškėse. 1969 metais valdžios iniciatyva laikinai buvo atimtas kunigo pažymėjimas (tuomet su S. Tamkevičiumi įsidarbino melioratoriumi Prienuose). 1978 metais įsteigė TTGKK. Buvo persekiojamas KGB, 1980 metais patyrė cheminį nudeginimą. Spėjama, kad žuvo autoavarijoje kaip KGB auka. Palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje. Gimtinėje, Naujienos kaime, 1999 metais pastatytas koplytstulpis kunigo J. Zdebskio atminimui.

Juozapas Montvila – kunigas, spaudos darbuotojas, savo sielovados pareigą skęstančiame laive „Titanikas“ atlikęs iki pat mirties. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. 1908 metais įšventintas kunigu ir paskirtas į Augustavo dekanato Lipsko parapiją. Už slaptą dvasinį patarnavimą unitams caro valdžios nubaustas: jam atimta teisė užimti kokias nors pareigas pastoracijoje. Redagavo Seinuose leidžiamą žurnalą „Šaltinis“, rašė pamokslus į kunigams skirtą leidinį „Vadovas“, piešė iliustracijas kai kuriems Vilniaus laikraščiams ir knygoms. Negalėdamas Lietuvoje eiti kunigo pareigų išvyko į Angliją. Manoma, kad vyko į JAV darbuotis Atolo parapijoje. Per Atlantą išplaukė laivu „Titanikas“, kuris, susidūręs su ledkalniu, nuskendo. Skęstančiame laive Užleido savo vietą kitiems, klausė išpažinčių, guodė ir ramino keleivius iki pat žūties. Nendriniškiuose, Montvilų sodybos vietoje, 2012 metų rugsėjo mėnesį atidengtas paminklinis akmuo

Į šiaurės vakarus nuo Igliaukos (Marijampolės apskritis), maždaug trečiame kilometre, stovi medžių apsupta sodyba, kurioje stūkso dar praeito šimtmečio pradžioje statyti pastatai. Sodyboje yra didelis tvenkinys, kurį supa gražiai išsirikiavusių maumedžių eilė, o šiaurinėje dalyje – senas gražus sodas. Tai rašytojo Anzelmo Matučio-Matulevičiaus gimtinė. Anzelmas Matutis buvo mokytojas, rašytojas, vaikų literatūros kūrėjas, daugelio premijų laureatas.  Anksti atsiskleidė poeto A. Matučio talentas – vos 15-kos sulaukęs jis sukūrė pirmą eilėraštį vaikams. Visą savo talentą poetas paskyrė vaikų literatūrai. Iš gimtojo Zomčinės kaimo būsimasis poetas brido per gilius pusnynus ir rudens purvą į savo pirmąją mokyklą. Visą savo gyvenimą A. Matutis lankydavosi tėviškėje, bendraudavo su Igliaukos žmonėmis, dažnai svečiavosi Igliaukos vidurinėje mokykloje. Ne vienas poeto kūrinys išverstas į užsienio šalių tautų kalbas. Rašytojo knygos išleistos milijono egzempliorių tiražu. 1984 metais rinktinė „Margaspalvio genio kalvė“ apdovanota tarptautiniu H. K. Anderseno diplomu (įrašant A.Matutį į premijuotų rašytojų garbės knygą). 1989 metų gegužės 20 dieną Igliaukos vidurinei mokyklai suteiktas A. Matučio vardas. Nuo 1988 metų spalio 29 dienos viena Igliaukos miestelio gatvių pavadinta jo vardu. 1997 metų rudenį prie sodybos yra įkurtas parkas. 1999 metų gegužės 19-29 dienomis įvyko Tarptautinis medžio drožėjų simpoziumas „Igliauka 99“. Simpoziumo metu sukurtos 19 skulptūrų rodo kelią į poeto gimtinę ir puošia pačią sodybą bei kraštiečių pasodintą parką. Sodybos-muziejaus prižiūrėtojas — Algimantas Lanauskas. Ją galima aplankyti iš anksto susitarus.

ANBO lėktuvų konstruktorius Antanas Gustaitis gimė Suvalkų gubernijos, Marijampolės apskrities, Javaravo valsčiaus, Obelinės kaime. Jau nepriklausomoje Lietuvoje, 1931 metais vykdant savivaldos reformą, mažesnieji valsčiai, tarp jų ir Javaravo, panaikinti. Nuo tada Obelinės kaimas priskirtas Sasnavos valsčiui. A. Gustaitis – Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO (Antanas Nori Būti Ore) projektų autorius. 1934 metų birželio 25 dieną – liepos 19 deiną jo vadovaujama trijų „ANBO-IV“ eskadrilė labai sėkmingai ir nepaprastai tiksliai įveikė apie dešimt tūkstančių kilometrų ir aplankė dvylikos Europos valstybių sostines maršrutu Kaunas–Stokholmas–Kopenhaga–Amsterdamas–Briuselis–Londonas–Paryžius–Roma–Viena–Praha–Budapeštas–Bukareštas–Kijevas–Maskva–Kaunas.

Andrius Botyrius – Lietuvos pedagogas, tautosakos rinkėjas. 1867 metais A. Botyrius baigė Suvalkų gimnaziją, 1867–1871 metais studijavo Maskvos universiteto istorijos–filologijos fakultete. Mokytojavo Lietuvoje ir Rusijoje. 1884 metais jam buvo leista sugrįžti į tėviškę, nes buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos inspektoriumi, taip pat mokė senųjų kalbų (graikų, lotynų). 1885 metais iš Marijampolės iškeltas į Kališo gimnaziją Lenkijoje mokytoju, nuo 1886 metų tapo inspektoriumi. Vėliau perkeltas į Suvalkų mergaičių gimnaziją inspektoriumi. Surinko pasakų ir padavimų apie Perkūną. Remdamasis savo surinkta medžiaga ir Simono Daukanto, Teodoro Narbuto, Augusto Schleicherio, Motiejaus Strijkovskio ir kt. veikalais, Maskvos universiteto leidinyje „Mocкoвcкиe унивepcитeтcкиe извecтия“ (1871, 9) paskelbė straipsnį „Sakmės apie lietuvių griausmavaldį Perkūną”, padėjo parengti šiame leidinyje 1872 metais kirilica išspausdintą šimto lietuvių liaudies dainų publikaciją. 1871 metais A. Botyriaus sodyboje viešėjo ir kurį laiką gyveno garsus rusų kalbininkas Filipas Fortunatovas. Jų Triobiškių apylinkėse užrašytos liaudies dainos 2010 metais išleistos knygoje „Triobiškių dainos“.

5 km į rytus nuo Liudvinavo esančiame Kūlokų kaime yra rašytojo Kazio Borutos tėviškė. K. Boruta mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, vėliau tėviškėje atostogaudavo vasarą.  Šioje vietoje, buvusioje rašytojo gimtojoje sodyboje, išlikęs atrekonstruotas malūnas. Malūno pavadinimas primena iš šio krašto kilusį rašytoją Kazį Borutą ir jo tautosakiniais motyvais parašytą apysaką „Baltaragio malūnas“. Senas vandens malūnas, šiuo metu suremontuotas, įrengta svetainė, kurioje yra poilsio kambariai, banketų, šokių salės, sauna ir kitos patalpos.

Šunskų seniūnijoje esančiame Lūginės kaime ūkininkų šeimoje 1871 metais gimė J. Matulaitis. Marijonų vienuolijos gaivintojo, popiežiaus Jono Pauliaus II 1987-aisiais palaimintuoju paskelbto vyskupo J. Matulaičio palaikai nuo 1934 metų ilsisi Marijampolės prokatedroje.  Palaimintojo gimtinės vietoje Lūginės kaime 1991 metais pagal architekto Zigmo Brazausko projektą buvo pastatyta koplyčia. Vertikalus koplyčios bokšto akcentas ženklina palaimintojo vaikystės ir jaunystės vietą. Daug maldininkų čia renkasi liepos mėnesiais, kai minimas J. Palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtinė Lūginės kaime. Šunskų seniūnijoje esančiame Matulaičio gimtadienis, atvyksta piligrimai ir iš kitų šalių.