Menas

Įkvėpta knygos „Varliuko svajonės“ personažų istorijos ir vedama asmeninių prisiminimų apie iš Lietuvos ir Lenkijos kilusius prosenelius, tapusius jos vaikystės pasakotojais, ant pastato sienos autorė pražydino saulėgrąžą. Knygos „Varliuko svajonės“ viena iš pagrindinių veikėjų Pasakotoja dovanoja Varliukui svajones. Vienoje iš jų Varliukas turi atiduoti savo širdį mirčiai. Kai tai nutinka ir svajonė išsipildo, Pasakotoja pasidalija į daugybę pasakotojų, kaip sėklos saulėgrąžoje. Šis nuostabus žiedas simbolizuoja kiekvieną mūsų kaip savo istorijos Pasakotoją, o jame esančios sėklos – mūsų svajonės, kurios išsipildžiusios išbyra. Jaunų Marijampolės savanorių menininkų dėka šis kūrinys grąžina autorės prosenelių sielas į jų gimtąsias ištakas, o saulėgrąžos sėklos – tai mes visi, kuriantys pasaulį savo istorijomis.

Pražydusi mūrinė tvora simbolizuoja lietuvių liaudies posakį „Savame krašte ir tvoros žydi.“ Tai savotiška reakcija į pasaulį užkupusios pandemijos padarinius, dėl kurių dauguma negali grįžti į gimtąjį kraštą ir ilgesingai prisimena namus bei artimuosius. Architektūrinis barjeras – tvora, tarsi langas esantiems kitur, o tvoros žydėjimas – nostalgijos išraiška, atspindinti negalinčių grįžti namo žmonių jausmus.

Graikijos panteono motyvas šiai sienai suteikia tvirtumo ir stabilumo jausmą, o pasaulinės pandemijos akivaizdoje – progą kiekvienam keliauti, nors ir mintyse. Pasiruoškite iškylos krepšį ir atvykite čia su šeima, draugais ar artimaisiais, surenkite pikniką ir pasijuskite tarsi svečiuotumėtės didingoje Graikijoje.

Spurgų gyvatė atšliaužė net 7195 kilometrus iš Klivlando, Ohajo valstijos (JAV), taip sujungdama Marijampolę su autorių gimtuoju kraštu. Spurgos vaizduoja gyvatės odos raštą ir puikiai įsilieja į miesto industrinį gyvenimą dėl čia gaminamų visame pasaulyje žinomų spurgų. Menininkai tikisi, kad kiekvienas, pamatęs šį piešinį, nusišypsos, nusipirks spurgą ir jo diena taps kur kas gražesnė. Pasak menininkų, spurgų gyvatės misija – sukelti kiekvienam ją pamačiusiam šypseną ir suteikti laimės.

Kartais žmonės elgiasi kaip katės, kurios, įdėmiai stebėdamos savo grobį, laukia lemtingos jo klaidos, kad galėtų užpulti ir suėsti. Žmonės taip pat laukia kitų nuopuolio, kad šiems suklupus galėtų pasmerkti ar nuteisti. Piešinyje vaizduojamos kačių akys – tai žmonių elgesio su daug gyvenime pasiekusiu, bet kartą suklupusiu žmogumi atspindys.

Katės atvaizdas susijęs su Marijampolės įkūrimo istorija. 1750 metais grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė įsakė pastatyti bažnyčią, aplink kurią ir įsikūrė šaunus Marijampolės miestas. Vietos žmonės kalba, kad grafienė labai mylėjo kates ir globojo ne vieną. Todėl Marijampolėje galima rasti tiek daug kačių atvaizdų, o čia tik vienas iš jų! Ši katė nutapyta savanorių plaštakomis, merktomis į dažus. Kas gali atsisakyti pagundai ranka palytėti švelnų padarėlį?

Poliklinikos siena Eli pasirodė tinkama paveikslui, kurio tema būtų kiekvieno žmogaus juntama dilema dėl medikamentų būtinumo ir kartu mūsų piktnaudžiavimo jais ir priklausomybės. Niekas taip nedemonstruoja žmogaus pažeidžiamumo ir saviraiškos kaip pražiota burna. Išsižiojama valgant, geriant, kvėpuojant, žiovaujant, rėkiant, išreiškiant nusistebėjimą ar paliepus gydytojui. Vaistai ir pražiota burna šiame paveiksle simbolizuoja mūsų pažeidžiamumą ir priklausomybes.