Graikijos panteono motyvas šiai sienai suteikia tvirtumo ir stabilumo jausmą, o pasaulinės pandemijos akivaizdoje – progą kiekvienam keliauti, nors ir mintyse. Pasiruoškite iškylos krepšį ir atvykite čia su šeima, draugais ar artimaisiais, surenkite pikniką ir pasijuskite tarsi svečiuotumėtės didingoje Graikijoje.
Spurgų gyvatė atšliaužė net 7195 kilometrus iš Klivlando, Ohajo valstijos (JAV), taip sujungdama Marijampolę su autorių gimtuoju kraštu. Spurgos vaizduoja gyvatės odos raštą ir puikiai įsilieja į miesto industrinį gyvenimą dėl čia gaminamų visame pasaulyje žinomų spurgų. Menininkai tikisi, kad kiekvienas, pamatęs šį piešinį, nusišypsos, nusipirks spurgą ir jo diena taps kur kas gražesnė. Pasak menininkų, spurgų gyvatės misija – sukelti kiekvienam ją pamačiusiam šypseną ir suteikti laimės.
Kartais žmonės elgiasi kaip katės, kurios, įdėmiai stebėdamos savo grobį, laukia lemtingos jo klaidos, kad galėtų užpulti ir suėsti. Žmonės taip pat laukia kitų nuopuolio, kad šiems suklupus galėtų pasmerkti ar nuteisti. Piešinyje vaizduojamos kačių akys – tai žmonių elgesio su daug gyvenime pasiekusiu, bet kartą suklupusiu žmogumi atspindys.
Katės atvaizdas susijęs su Marijampolės įkūrimo istorija. 1750 metais grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė įsakė pastatyti bažnyčią, aplink kurią ir įsikūrė šaunus Marijampolės miestas. Vietos žmonės kalba, kad grafienė labai mylėjo kates ir globojo ne vieną. Todėl Marijampolėje galima rasti tiek daug kačių atvaizdų, o čia tik vienas iš jų! Ši katė nutapyta savanorių plaštakomis, merktomis į dažus. Kas gali atsisakyti pagundai ranka palytėti švelnų padarėlį?
Poliklinikos siena Eli pasirodė tinkama paveikslui, kurio tema būtų kiekvieno žmogaus juntama dilema dėl medikamentų būtinumo ir kartu mūsų piktnaudžiavimo jais ir priklausomybės. Niekas taip nedemonstruoja žmogaus pažeidžiamumo ir saviraiškos kaip pražiota burna. Išsižiojama valgant, geriant, kvėpuojant, žiovaujant, rėkiant, išreiškiant nusistebėjimą ar paliepus gydytojui. Vaistai ir pražiota burna šiame paveiksle simbolizuoja mūsų pažeidžiamumą ir priklausomybes.
Ray Bartkus, piešdamas laiptus ir kitus architektūrinius elementus šalia esančių tikrų laiptų ir sienų, sukuria siurrealistinę, išmušančią iš vėžių, erdvę. Šioje erdvėje tampa neaišku, kas yra tikra, o kas tėra iliuzija. Kartu dailininkas kvestionuoja realybės suvokimą. Galvoje gimę vaizdiniai keičia pasaulį aplink mus. Galima netgi teigti, kad vaizduotė kuria realybę.
Šis kūrinys polemizuoja su garsaus belgų siurrealisto Rene Magritte piešiniu, kuriame realistiškai pavaizduota pypkė. Po pypke autorius užrašė: „Ceci n'est pas une pipe“ (liet. Tai ne pypkė), norėdamas pabrėžti, kad tai, ką žiūrovas mato, yra tik iliuzija, sukurta dažais ant popieriaus. Ray Bartkus apvertė tokią logiką aukštyn kojomis. Jis ant namo sienos nutapė dangaus lopinėlį ir užrašė: „Ceci n'est pas un mur“ (liet. Tai ne siena), teigdamas, kad vaizduotė sukuria naują realybę.
Šio kūrinio autorė – animatorė, kūrybos procese visada galvojanti apie judesius ir jų sekas. Autorė, sumaniusi ši darbą, pasigamino popierinę lėlę, pagal kurią studijavo kūno, rankų, kojų padėtis bei judesius ir perteikė jų seką ant sienos. Piešinio herojė sklendžia virš minios, minia ją neša, ji krenta į minią, tampa minios dalimi ir kyla vėl. Tai iliustruoja individo ir žmonių bendruomenės tarpusavio dinamiką.
Emocijų peizažas II Šis kūrinys – „Malonny 3“ simpoziumo metu…
Menininkas ant sienos prie esančių pastato langų nupiešė jų dar daugiau, taip norėdamas namo gyventojams suteikti apsauginį kamufliažą. Namo gyventojai galės žiūrėti pro savuosius tikrus langus, patys būdami nepastebimi, nes praeiviai, apžiūrinėdami nupieštuosius langus, galbūt nepastebės pro langus juos stebinčių namo gyventojų. Šis kūrinys pieštas su mintimi vis jį patobulinti, nutapant languose dar daugiau akis blaškančių detalių.