Autorius: Raminta Mačytė

1941 metais prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, jau liepos 7 dieną Marijampolėje nužudyti pirmieji 32 marijampoliečiai žydai, o liepos 18 dieną – dar 53. Tai buvo tik pradžia. 1941 metų rugsėjo 1-ąją kareivinių šaudyklos teritorijoje buvo nužudyta daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių, tarp jų – beveik visi marijampoliečiai žydai. Žudynes vykdė Joachimo Hammanno „skrajojantis būrys“, kurio pagrindą sudarė lietuviškasis Tautos darbo apsaugos batalionas, o tiksliau, 3-ioji kuopa. Marijampolėje žydų žudynės vyko miesto teritorijoje, todėl šūvius ir aukų klyksmą girdėjo visa Marijampolė. Čia buvo palaidota dalis mūsų miesto.

Šiose kapinėse žydai buvo laidojami 1918-1940 metais. Tik 1992 metais jos buvo sutvarkytos. Tvarkant kapines, aptikta vienuolika akmeninių antkapių. Dešimt jų – sustatyti ratu, tai, ko gero, simbolizavo minjaną, kuri žydų religijoje vaizdavo, jog, norint sukalbėti kolektyvinę maldą, būtinas dešimties suaugusių vyrų skaičius. Vienas antkapio akmuo, paliktas nuošalyje, jo suradimo vietoje. Taip pat yra išlikę šių kapinių tvoros pamatai.

Įkurtos XVIII amžiaus antroje pusėje. Čia amžinojo poilsio atgulė pirmasis Marijampolės rabinas Haimas Perelmuteris Šeršoveris, apie 1825 metus pastatęs pirmąją mūsų mieste medinę sinagogą. Kapinės sovietinės okupacijos metais buvo sunaikintos. 1991 metais buvusių kapinių teritorijoje pastatytas paminklinis akmuo.

Marijampolės senosiose kapinėse ilsisi mokytojo, poeto ir vertėjo, lietuviškos spaudos platintojo Petro Armino – Trupinėlio palaikai, šalia – ir garsaus mokytojo, knygnešio Petro Kriaučiūno bei pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autoriaus Vinco Pietario kenotafai (simboliniai kapai). Šiose kapinėse, prie centrinio tako yra ir rašytojos Žemaitės kapas, čia palaidotas ir 1991 metų sausio 13 – ąją žuvęs Rimantas Juknevičius. Marijonų kapavietė senosiose Marijampolės kapinėse Marijampolės senųjų Kapinių viduryje, centrinio tako dešinėje – Marijonų kongregacijos Lietuvos Šv. Jurgio provincijos vienuolių kapai. Juose ilsisi pirmieji atnaujintos vienuolijos nariai kun. J. Totoraitis , kun. V. Dvaranauskas , kun. J. Navickas , kun. J. Kazakas ir daugelis kitų kunigų ir brolių Marijonų.

Kai  didikai Butleriai, padedami vienuolių marijonų, pradėjo kurti naują miestelį Marijampolę, suprato, kad jame turi būti ir kapinės. 1758 metų didikų duotoje privilegijoje pasakyta, kad marijonai turi įkurti kapines teritorijoje, tarp Šešupės ir daržų. Tai buvo vieta, esanti ir netoli nuo bažnyčios (apie 300 metrų) ir drauge už miestelio ribų. Kapinės buvo arti Ražančkelio, kuris jungė Butlerių valdomą Kvietiškio dvarą ir Marijampolės bažnyčią. Šios kapinės pavaizduotos ir XIX aamžiaus pradžioje prūsų sudarytuose žemėlapiuose. Kapinėse atgulė apie šimtas 1831 metų sukilime kritusių vyrų. Kadangi žemės sklypas buvo mažas ir beveik nebuvo neužlaidotos vietos, 1850 metais kapines uždarė. Spaudos draudimo metais naktimis čia lankydavosi knygnešiai. 1905 metais gegužės 28 dieną šios teritorijos šiaurės rytiniame kampe (dabar Alyvų gatvės šiaurinėje pusėje) dideliame mediniame kluone buvo suvaidintas pirmasis Sūduvoje viešas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo susirūpinta kapinių likimu ir jas įtraukė į valstybės saugotinų paveldo paminklų sąrašą. 2014 metų spalio 9 dieną kapinių centre atidengtas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas.

Vytauto Didžiojo parke  1991 metais birželio 14 dieną atidengta Kančių koplytėlė. Koplytėlės papėdėje įmūrytas užrašas: „Naktiniuos tardymuos melu apraizgė ir smurtu vertė nekaltus išduot . Nuo gimto kelmo su krauju mus plėšė. Sumindė batais kaustytais žaizdas. A. Miškinis. 1940-1955 m.“ Koplytėlės statybą inicijavo Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos Marijampolės skyrius (LPKTS MS),  projektavo architektas Zenonas Galadauskas. Dar 1989 metų rugpjūčio 22 dieną buvo pastatytas ir iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo su užrašu „Šioje vietoje bus pastatyta koplyčia nekaltai nukankintiems ir žuvusiems už Lietuvą“. Vieta koplytėlės statybai pasirinkta neatsitiktinai. Ji stovi tarp Vilkaviškio vyskupijos kurijos pastato (P. Kriaučiūno g. 17) ir V. Bagdono namo (Vytauto g. 26). Čia buvo kankinamos NKGB, NKVD ir Gestapo aukos. Pastatuose buvo įrengti tardymo kabinetai ir kalėjimo kameros, kur buvo  tardomi, kankinami ir žudomi kovotojai už Lietuvos laisvę bei civiliai gyventojai. Nukankintieji ir nužudytieji buvo laidojami čia pat parko teritorijoje…

Šv. Jelizavetos brolijai

Šventosios Šeimos seserų vienuolijos įkūrėja Elžbieta Bendoravičiūtė. Palaikoma bendraminčių Elžbieta parašo įstatus ir 1931 metais kovo 11 dieną įsteigia Lietuvaičių Katalikių Bendriją „Sesutės“. Tikslas buvo „pagelbėti vargo žmonėms jų skurde globa, švietimu, šelpimu ir t.t.“ Elžbietai labiausiai rūpėjo moterų padėtis. Ji siekė suteikti išsilavinimą paprastoms kaimo ir miestelio merginoms įkurdama Amatų mokyklą. Geradariai seserims padovanojo žemės sklypą, kuriame 1932 metais pradėtas statyti bendrijos bei Amatų mokyklos pastatas. 1935 metais namas baigtas statyti, jame apsigyveno seserys, atidaryta siuvykla. Tuo metu bendrijai priklausė 25 merginos. Sovietmečiu 1948 metais iš vienuolių atimtame pastate įkūrė vaikų namus. Per visus sovietinės okupacijos metus seserys vykdė savo misiją, stengėsi gyventi bendruomenėse, apaštalavo malda ir veikla. Šiuo metu vienuolijoje yra per 30 seserų. Gyvena ir dirba Marijampolėje, Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje ir Romoje (Italija). Ypatingą dėmesį skiria šeimoms, vaikams ir jaunimui.

Vilkaviškio vyskupijos kurija Marijampolėje įkurta 1991 metais, pasaulietinės valdžios grąžintame pastate. Modernizmo stiliaus pastatas Vytauto parke iškilo 1934 metais pagal žymaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Tada čia veikė kunigų senelių namai, sovietmečių buvo įkurtos įvairios institucijos, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę pastatas atnaujintas ir jame įkurta Vilkaviškio vyskupijos kurija.

1936 metais kunigas Pijus Andziulis, Marijampolės marijonų namų vyresnysis, buvo iškviestas pas ligonį į Skardupių kaimą. Prasti keliai pagimdė mintį pasiūlyti šioje vietoje statyti bažnyčią ir įkurti parapiją. 1937 rugsėjo 6 dieną architektas Romanas Steikūnas parengė Skardupių bažnyčios su varpine projektą (varpinė liko nepastatyta). Tuomet Skardupių kaimo jaunimas, sužinojęs apie būsimos bažnyčios statybą, parengė vaidinimą “Kuprotas oželis” ir, sukvietęs daugybę žmonių, suvaidino Leonų sodybos klėtyje. Surinkti pinigai buvo paskirti būsimos bažnyčios pamatams. Bažnyčia statyta parapijiečių lėšomis ir rankomis. 1940 metų pabaigoje įkurta Skardupių parapija, o po metų naujoje bažnyčioje pradėtos laikyti Šv. Mišios. Tai vienintelė Lietuvoje bažnyčia, pastatyta ir pašventinta pirmaisiais sovietų okupacijos metais. Vokiečių okupacijos, Antrojo Pasaulinio karo metais buvo pastatyta mūrinė klebonija, ūkinis pastatas ir parapijos namai su sale. Visas statybas organizavo klebonas Antanas Ylius, 1945-aisiais nuteistas 10 metų kalėti. 1945 metų vasarą kunigas A. Ylius – Vilkas, V. Gavėnas – Vampyras, J. Pileckis – Brokas ir A. Ratkelis – Oželis įkūrė partizanų „Tauro“ apygardą. 1945 metų rugsėjo 16 dieną įsteigtas Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (LIK). Čia vyko jo posėdžiai. 1945 metų spalio 12 dieną Skardupių klebonijoje įvyko paskutinis LIK posėdis.