Skulptorius Gabrielius Stanulis paminklą kunigaikščiui Vyteniui kariniame miestelyje buvo sukūręs 1938-aisiais. Jis testovėjo dvejus metus. 1940-aisiais, prasidėjus sovietų okupacijai, batalione įsikūrė sovietų desantininkų divizija, paminklas buvo nugriautas ir suniokotas. Istoriniu ir kultūriniu paveldu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione imta rūpintis po 1993-iųjų, kai iš Lietuvos buvo išvesta sovietų kariuomenė. Paminklą toje pačioje vietoje — tvenkinio saloje 2009 metų kovo mėnesį atkūrė skulptorius Julius Narušis. Poezijos parką galima pasiekti iš centrinės miesto aikštės. Miesto svečiai čia gali rasti atokvėpį ant plastiškų formų suolų, pasigrožėti želdynais, kartu su atžalomis leisti laiką spalvingoje žaidimų aikštelėje, o gal net sudalyvauti amfiteatre vykstančiuose renginiuose. Marijampolės Poezijos parke čiurlena Javonio upelis, taip pat išsidėstę trys fontanai, kuriuose neretai linksmai žaidžia vaikai. Parke stovi skulptūrinė kompozicija, skirta įamžinti Vytauto Kernagio atliekamą dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Bet kuris marijampolietis gali patvirtinti, kad tai puiki vieta pasigrožėti gamta, pailsėti ar tiesiog pabėgti nuo rutinos.

2003-11-21 minint Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus dešimtmetį, Vytauto Didžiojo parke atidengtas paminklas Tauro apygardos partizanams, rėmėjams ir ryšininkams žuvusiems už Lietuvos laisvę. Paminklo statybą inicijavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyrius (LPKTS MS). Autoriai – Alfonsas Ambraziūnas ir Arūnas Lukoševičius. Paminklo idėjai išreikšti skulptorius pasirinko stilizuotą pasvirusio Vyčio kryžiaus formą, kuri lyg metamas šešėlis atsikartoja paminklo pagrinde. Įspūdį sustiprina juodas granitas ir detalės: nulūžęs kardas, simbolinė žuvusio ar nukankinto partizano figūra. Paminklas pastatytas šalia V. Bagdono namo (buvusios NKGB būstinės), kurio rūsiuose kalėjo, buvo kankinami, žudomi ir čia pat parke laidojami pasipriešinimo kovų dalyviai. Tauro apygarda buvo: „Viena pirmųjų partizanų apygardų Lietuvoje, įkurta 1945 m. rugpjūčio 15 d. Marijampolės apskrityje, Skardupių bažnytkaimyje. Apygardos įkūrimo iniciatorius – Skardupių parapijos klebonas Antanas Ylius. Šios apygardos partizanai veikė Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio, Kauno, Lazdijų, Alytaus, o taip pat okupuotoje Seinų apskrityse. Pradžioje Tauro apygardą sudarė 4 rinktinės (vėliau jų liko 3): Vytauto, Geležinio Vilko ir Žalgirio. Apygarda leido laikraštį „Laisvės žvalgas“, viena pirmųjų įvedė kariškas uniformas, sukūrė apygardos partizanų statutą, himną ir priesaiką, turėjo savo teismą“, organizavo partizanų mokymo kursus.Poezijos parką galima pasiekti iš centrinės miesto aikštės. Miesto svečiai čia gali rasti atokvėpį ant plastiškų formų suolų, pasigrožėti želdynais, kartu su atžalomis leisti laiką spalvingoje žaidimų aikštelėje, o gal net sudalyvauti amfiteatre vykstančiuose renginiuose. Marijampolės Poezijos parke čiurlena Javonio upelis, taip pat išsidėstę trys fontanai, kuriuose neretai linksmai žaidžia vaikai. Parke stovi skulptūrinė kompozicija, skirta įamžinti Vytauto Kernagio atliekamą dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Bet kuris marijampolietis gali patvirtinti, kad tai puiki vieta pasigrožėti gamta, pailsėti ar tiesiog pabėgti nuo rutinos.

„Sveiks svieteli margs...“ – su praeiviais sveikinasi lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Paminklas prie evangelikų liuteronų bažnyčios atidengtas 2013-11-22. Taip pažymėti 300–ąsias literatūros klasiko metines kilo Marijampolės K. Donelaičio draugijai (vadovė Vida Mickuvienė). Sumanymą įgyvendino skulptorius Zigmas Buterlevičius ir architektas Gintautas Vieversys. Paminklas pastatytas už aukotojų lėšas, o jo papėdėje įmūryta kapsulė su geradarių pavardėmis ir parašais. Kristijonas Donelaitis – evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Minint 300–ąsias poeto gimimo metines UNESCO šį jubiliejų įtraukė į 100 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų sąrašą, o poema „Metai“ pripažinta Europos literatūros paveldo šedevru.

Gimnazijos kieme stovi paminklas kalbininkui Jonui Jablonskiui, būtent vienu iš jo slapyvardžių ir pavadinta gimnazija. Paminklas atidengtas 1992 metais, jo autorius – žinomas Lietuvos skulptorius, mūsų kraštietis Petras Aleksandravičius. Rygiškių Jonas – vienas iš pačių populiariausių J. Jablonskio slapyvardžių, kuriame įamžintas jo gimtasis Rygiškių kaimas Šakių rajone.

2003 m. marijampoliečiai Vytautų klubo nariai iškėlė idėją, kad parke būtų pastatytas paminklas kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, ir pradėjo rinkti lėšas sumanymui įgyvendinti. 2010 m. gegužės 22 d. idėja virto realybe – rekonstruotame parke atidengtas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas Vytautui Didžiajam. Iš granito iškaltą 9 m aukščio monumentą sudaro postamentas ir ant žirgo šuoliuojančio Vytauto Didžiojo figūra.

Paminklinis akmuo V. Kernagio nemariajai dainai „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“. Nemarus kūrėjas, amžinai gyva ir jo daina. Iš tiesų, čia taip gražu, kad pravirkt gali…

2009 m. rugsėjo 6 d. J. Basanavičiaus aikštėje buvo atidengtas paminklas „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009“. Tarpukario Marijampolėje buvo sumanyta centrinėje miesto aikštėje pastatyti „Laisvės“ statulą, tačiau įgyvendinti sumanymo nepavyko. Ši idėja prisiminta artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Skulptorius Kęstutis Balčiūnas sukūrė beveik 20 m aukščio, 300 t sveriantį monumentą iš rausvojo granito ir nerūdijančio plieno. Keturkampį paminklo pagrindą puošia bareljefai: pirmajame užrašas skelbia „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009“; antrajame Krivis stovi prie aukuro ir ąžuolo, šalia akmuo, išrašytas runomis; trečiasis skirtas Martynui Mažvydui ir pirmajai lietuviškai knygai; ketvirtajame kalbos tėvas Jonas Jablonskis ir Mikalojaus Daukšos Postilės žodžiai. Keturi postamento kampai simbolizuoja keturis Lietuvos regionus. Į viršų kylanti sraigtinė kolona įprasmina sunkų lietuvių tautos išlikimo kelią. Kolonos viršuje – sidabru spindintis raitelis ant žirgo. Žirgas simbolizuoja tautos veržlumą ir jos nenutrūkstantį kelią į ateitį, raitelis – tai laisva tauta, kuri savo rankose laiko pasaulio svertą - ietį – tautos kovos, žodžio ir išlikimo simbolį.

Kitaip dar vadinamas „Lakštingalos suoleliu“. 2012 m. rugsėjo 8 d. po pasaulinio garso operos solistės Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos koncerto gimtajame mieste buvo atidengtas jos vardo suolelis (skulpt. Kęstutis Lanauskas). V. Urmanavičiūtė gimė 1961 m., mokėsi 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Marijampolės R. Stankevičiaus pagrindinė mokykla), studijavo Vilniaus konservatorijos prof. Vlados Mikštaitės fortepijono klasėje, mokslus pratęsė solinio dainavimo klasėje. 1991–1993 m. studijavo Miuncheno aukštosios muzikos mokyklos Astrid Varnay meistriškumo klasėje, kartu lankė operos studiją prie Miuncheno valstybinė operos. Nuo 1993 m. pradėjo operos solistės karjerą Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Laimėjo keletą tarptautinių konkursų, buvo pakviesta debiutuoti Bairoito festivalyje. Solistė dainavo garsiausių pasaulio teatrų scenose Niujorke, Milane, Miunchene ir kitur, diriguojant garsiausiems pasaulio dirigentams. Violeta Urmanavičiūtė-Urmana yra apdovanota Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija. Dainininkei suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.

Marijampolei davusi pradžią moteris – neeilinė, stipri ir įtakinga asmenybė grafienė Pranciška Butlerienė. Pasikvietusi pirmąjį marijonų vienuolį, besikuriančiame miestelyje pastačiusi bažnyčią ir marijonų vienuolyną ir įkūrusi Marijampolę. Jaukus ir gyvas senamiesčio kiemelis, su vandeniu žaidžiančios grafienės P. Butlerienės katės mena Marijampolės miesto istorijos pradžią. Kaip pasakoja seni mūsų krašto žmonės, Marijampolės miesto įkūrėja grafienė Pranciška Butlerienė labai mylėjo kates. Visai gali būti, kad tai ne tik graži legenda. Grafienės globėja buvo šventoji Pranciška Romietė. Kaip žinia, Amžinasis miestas garsėja ne tik puikiais pastatais bei savo įspūdinga istorija, bet ir kačių gausa. Todėl Marijampolės senamiestyje jaukiame kiemelyje, buvo įkurdintos su vandeniu žaidžiančios grafienės Pranciškos Butlerienės katės. Miestelėnai pastebėjo, kad sugalvojus norą ir paglosčius visas tris kates, jis tikrai išsipildo. Tiesa, suvalkietiškos katės finansinių norų nepildo.