Legendos ir padavimai

Ši šventovė susijusi su Augustavo arba Marijampolės Dievo Motinos stebuklu. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui po pirmųjų pergalių svaigulio rusų kariuomenę iš Rytų Prūsijos vokiečiai nustūmė atgal ir Augustavo miškuose caro kariuomenė pakliuvo į apsuptį. 1914 metų rugsėjo 1 – ąją (pagal senąjį kalendorių) apie 11 valandą vakaro kirasyrų būrio kareiviai išgirdę netoliese priešų judėjimą, puolė ant kelių ir pradėjo melstis. Po kiek laiko kirasyrai išvydo danguje ryškią žvaigždę, kuri virto mažų žvaigždučių spiečiumi iš kurio pasirodė Dievo Motina su kūdikiu ant rankų. Ji ranka parodė kryptį į vakarus. Šis vaizdas danguje išbuvo pusvalandį, tada atitokę kariai sėkmingai pasitraukė iš apsupties. Šį stebuklą matė ir netoliese įsikūręs Dono kazokų būrys. Po rugsėjo pirmosios vokiečių puolimas visame fronte nuslopo… Šventasis Rusijos sinodas išnagrinėjęs šį įvykį 1916 metais jį pripažino stebuklu.

Senoji Marijampolės ligoninė pastatyta, kai Užnemunė ir mūsų miestas buvo atitekę Prūsijai. Ligoninėje buvo 30 lovų pacientams. Prezidentas Kazys Grinius savo atsiminimuose yra užrašęs tokią šios ligoninės atsiradimo istoriją : „Marijampolę aplankiusi Prūsų karalienė, labai gera moteris, ji sutiko mieste du nuskurusius, nušalusius vaikus, kurie prašė išmaldos. – O kodėl jūs neinat į mokyklą, kodėl nesigydot šašų? – paklausė karalienė. Vaikai atsakė, kad nei mokyklos, nei gydytojo čionai nesą. Tada karalienė liepė savo palydovui užsirašyti, kad mieste būtų pastatyta mokykla ir ligoninė.“ Ta geroji moteris, kurią  Prūsijos gyventojai šventąja laikė, buvo karalienė Luiza, Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III, valdžiusio 1797 – 1840 metais, žmona.

1739 metais buvusio Stara Būdos kaimo vietoje grafai Markas Antonijus ir Pranciška Butleriai įkūrė Storopolės miestą. 1750 metais pakvietė marijonus vienuolius įsikurti šalia miestelio ir pastatydino jiems medinę bažnyčią bei vienuolyną. Naujasis miestas buvo pavadintas Marijampole – Marijonų miestu. Žmonės pasakoja gražią legendą, kaip grafienė Pranciška rinko vietą bažnyčiai. Ji pėsčia išėjo iš Kvietiškio dvaro ir eidama kalbėjo rožinį. Kur ji pabaigusi dešimtį Sveika Marija ir kalbėjo Tėve mūsų, ten jos palydovai pasodino liepą. Grafienė rožinį pabaigė kalbėti netoli Šešupės ir pabaigusi tarė: „Čia bus bažnyčia“. Toje vietoje ir buvo pastatyta bažnyčia, o tą kelią žmonės praminė rožanškeliu.

Namas P. Butlerienės ir Laisvės gatvių kampe buvo pastatytas tarpukario Lietuvoje. Jame įsikūrė alaus ir kitų alkoholinių gėrimų pirklys. Pastato fasadą puošianti reklama – buteliai, pasak senų marijampoliečių, nulėmė šio namo likimą. Po antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė „šnapsinė“, o namo bokštelyje gyvenusi bobutė prekiavo naminuke. Ši reklama vienintelė Marijampolėje išlikusi nuo XX a. pradžios.

Pasakojama graži legenda, kad švenčiant Purimą (Pavasario šventę) marijampoliečių žydų bendruomenė rinkdavo maistą vargšams. Visi prisidėdavo kiek galėdavo, tik vienas turtingas žydas atsisakydavo aukoti skurstantiems. Tada aukų rinkimo komitetas, pasitaręs su rabinu, nusprendė per Purimo šventę prie turtuolio durų pastatyti suaukoto maisto pintinę ir nepaimti jos tol, kol minėtas turtingas žmogus, nepaaukos vargšams didelės pinigų sumos. Nuo tada šis marijampolietis niekada nebeužmiršdavo skurdžiau gyvenančių miestiečių.

Legenda byloja, kad Marijampolės miesto įkūrėja grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė labai mylėjo ir globojo kates. Gali būti, kad tai ne tik graži legenda, kadangi grafienės globėja buvo šventoji Pranciška Romietė, o kaip žinia, Amžinasis miestas garsėja ne tik puikiais pastatais bei savo įspūdinga istorija, bet ir kačių gausa. Pertvarkant miesto senamiestį jame atsirado su vandeniu žaidžiančios grafienės Pranciškos Ščiukaitės-Butlerienės katės. Kiemelis greitai tapo visų pamėgta vieta, o miestelėnai pastebėjo, kad sugalvojus norą ir paglosčius visas tris kates, jis tikrai išsipildo. Tačiau suvalkietiško charakterio katės finansinių pageidavimų nepildo… Nors pabandyti tikrai verta. Jeigu kačių kiemelyje prisėsite su kavos puodeliu, galbūt sulauksite ir pamatysite gyvus senamiesčio katinus, kurie čia užsuka tikėdamiesi būti pavaišinti gardžiu kąsneliu.

Pašto traktas pradėtas tiesti 1828 metais – trečiaisiais caro Nikolajaus I valdymo metais. Traktą pavyko baigti 1836 metais. Tuo metu tai buvo modernus kelias, svarbus ekonominei plėtrai ir politinei veiklai. Trakto reikalams buvo pastatytos pašto stotys, stočių prižiūrėtojų namukai, kelio užkardos, karčiamos. Jono Basanavičiaus aikštėje šį istorinį kelią žymi aikštės dangoje įmontuoti šviestuvai. Aikštės skverelyje (už Policijos administracinio pastato) meno simpoziumo „Malonny“ įkūrėjas menininkas Ray Bartkus nutapė kūrinį, kuriame Kanados poetas, dainininkas, dainų tekstų kūrėjas Leonardas Cohenas laukia autobuso į Vilkaviškį. Ant sienos pavaizduotų Bobo Dylano ir Leonardo. Coheno šaknys – Suvalkijoje, todėl šis darbas yra sąsaja su jų protėvių kraštu.

Jonas Jablonskis į mūsų kalbą yra įdiegęs daugybę naujadarų, be kurių nė vieną dieną šiandien negalime apsieiti. Dabar veikiausiai neturėtume tokių žodžių, kaip ateitis, praeitis, tautietis, valstietis, mokslininkas, bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė, įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis ir kt. Tačiau Jonas Jablonskis negailestingai vijo iš raštų nevykusiai nukaltus naujadarus, pvz.: ateitinė (ateitis), įtūra (turinys), mokslinyčia (mokykla), rankvedys (vadovėlis), rašėjas (rašytojas), vaizdena (vaizduotė) ir kitus. O kaip lietuvių literatūrinės kalbos tėvo dėka atsirado žodis mokinys? Plačiai žinomas  pasakojimas, kaip dar būdamas studentu Jonas Jablonskis atostogoms grįžo į tėviškę ir pakeliui pamatė valstietį jaučiais ariantį lauką, tačiau jaunas jautukas tik ėjo šalimais. Paklausus kodėl jautukas „tinginiauja“ valstietis atsakė, kad jis dar tik mokinukas. Mokosi dirbti eidamas šalia vyresnio jaučio. Taip „školniką“ ir kitus nelietuviškus besimokančių vaikų pavadinimus pakeitė mokinys ir išliko iki šių dienų.

Kadangi Marijampolės evangelikų liuteronų parapija buvo nedidelė, todėl trūko pinigų jos išlaikymui. 1824 metais bažnyčios taryba nusprendė kreiptis į  carą Aleksandrą I ir prašyti valstybės pagalbos kunigo ir parapijos išlaikymui. Apie to prašymo įteikimą pasakojama tokia istorija. Caras keliavęs per dabartinės Marijampolės neapgyventus plotus. Tad, kad atkreiptų caro dėmesį, bažnyčios tarybos narys Trapas pasibalnojęs arklį ir jojęs. Staiga jis ir arklys įkritę į rūsį, kurių ten buvę gausu. Caras iš tiesų į tai atkreipė dėmesį ir, priėmęs jau supurvintą prašymą, pareiškė, kad jis tikrai būsiąs patenkintas. Caras davė vienkartinę pašalpą – 10.000 lenkiškų zlotų ir kas metai – po 1.300 zlotų.