Marijonų spaustuvė ir biblioteka

1927 metais pastatytame pastate iki 1940 metų veikė Marijonų spaustuvė, turėjusi neabejotinos reikšmės religinės ir pasaulietinės knygos bei periodinės spaudos raidai Lietuvoje. Per visą leidybos laikotarpį (1918 – 1740) buvo išleista 360 leidinių, ėjo šeši periodiniai leidiniai. Biblioteka, taip pat buvusi šiame pastate, 1932 metais turėjo per 50 000 tomų (tuo metu buvo 3-ioji pagal dydį Lietuvoje). Kartu su spaustuve ir biblioteka įsikūrė knygrišykla ir periodinių leidinių redakcijos. Pastatas buvo gražus, erdvus ir gana modernus, su daugeliu atskirų patalpų, skirtų administracijai, spaudos darbams ir poilsiui. Arkivyskupas J. Matulaitis ketino sukaupti bibliotekoje viską, kas išleista lietuvių kalba, o taip pat spaudinius užsienio kalbomis apie Lietuvą ir lietuvius. Marijampolės marijonų vienuolyno spaustuvė ir jos leidiniai – tai vienas seniausių ir svarbiausių Lietuvoje veikusių konfesinių institucijų visuomeninės veiklos barų. Šią nuostata patvirtina ir Marijampolės marijonų vienuolyno leidybinė veikla bei jų leidinių reikšmė tarpukario Lietuvos gyvenime. Be lietuviškų šriftų, spaustuvė turėjo graikiškus, hebrajiškus ir rusiškus. Spaustuvė veikė iki 1940 metų, sovietams okupavus Lietuvą, biblioteka, kaip ir kitos vienuolyno įstaigos, buvo uždaryti. Šiuo metu Marijonų spaustuvės ir bibliotekos pastate įsikūręs Palaimintojo Jurgio Matulaičio piligrimų centras, retų spaudinių fondą turinti biblioteka. Pastatas prieš keletą metų restauruotas, išsaugant visas jo vertingąsias savybes.

0 Comments

Marijonų gimnazija

Mokyklą – juvenatą tėvai Marijonai atidarė 1921 metais vienuolyno patalpose, o 1923 metais pastatytas šis trijų aukštų pastatas – berniukų gimnazija su bendrabučiu. Norinčių mokytis Marijonų gimnazijoje buvo gana daug. Į ją buvo priimami berniukai nuo dvylikos metų. Kunigų marijonų vienuolija, gimnazijos steigėja, stengėsi priimti kuo daugiau neturtingų tėvų vaikų atleisdama juos nuo mokesčio už mokslą. Svarbiausias gimnazijos uždavinys – paruošti jaunuolius aukštajam mokslui ir išsiugdyti kandidatų savajai kongregacijai. Ši klasikinė gimnazija formavo tvirtus žinių pagrindus. Be kalbų didelis dėmesys buvo skiriamas filosofijai, fizikai, matematikai, gamtos ir visuomenės mokslams, istorijai, braižybai, dailyraščiui ir fizinei kultūrai. Marijonų gimnazijoje veikė eucharistininkų, literatų, visuomeninkų, abstinentų, sportininkų, dramos mėgėjų būreliai. Tarpukaryje daug Marijampolės marijonų gimnazijos auklėtinių tapo mokytojais, kunigais, gydytojais, inžinieriais, teisininkais ir kitų sričių darbuotojais. 1940 metais gimnazija uždaryta. Atgavus nepriklausomybę, 1997 metais mokyklos veikla atgaivinta, o 2008 metais ji pertvarkyta į gimnaziją.

0 Comments
Marijampolės Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolynas
DCIM106GOPRO

Marijampolės Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolynas

Marijampolės miesto pavadinimas kildinamas iš marijonų vienuolių – Marijonų, Marijos miestas. Pirmieji vienuoliai, įsikūrę mūsų mieste, – Adalbertas Strachas ir Hiacintas Vasiliauskas. Svarbiausi to meto marijonų tikslai buvo pagalba kunigams parapijose, malda už mirštančiuosius ir švietėjiškos veiklos plėtra. Tik įsikūrę vienuoliai įsteigė pradinę mokyklą, padėjo aplinkiniams kunigams vykdyti misijas ir vesti rekolekcijas. Po 1863 metų sukilimo marijonų vienuolija Rusijos caro valdžios buvo pasmerkta išnykti. Naikinant vienuolynus, marijonams buvo paliktas vienintelis Marijampolės vienuolynas. Ir tik tam laikui, kol numirs paskutinis vienuolis marijonas. Naujokų priimti nebuvo leista. 1909 metais kunigas Jurgis Matulaitis Varšuvoje paskutinio gyvo marijono vienuolio Vincento Senkaus akivaizdoje slaptai davė marijono įžadus. Labai greitai atsirado daugiau kandidatų tapti marijonais. 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Marijampolė tapo marijonų vienuolijos centru. Tarpukariu čia gyveno ir dirbo daugiau nei šimtas vienuolių. 1922 metais pristačius antrą aukštą ir su šventoriumi jungiančią galeriją, vienuolynas įgavo dabartinę išvaizdą. Po metų buvo pastatyta Marijonų gimnazija. Veikė viena didžiausių šalies bibliotekų, turėjusi apie 50 000 knygų. Marijonai turėjo leidyklą ir spaustuvę, medžio dirbtuves, oranžeriją ir puikų sodą. Pirmoji ir antroji sovietinė okupacija nutraukė marijonų vienuolių darbus. Lietuvos sovietinė valdžia likvidavo visus vienuolynus, nusavino jų turtą. Iki pat Nepriklausomybės vienuoliai marijonai turėjo gyventi ir dirbti išsisklaidę. Dabar Marijampolės marijonai tėvai ir broliai ne tik tarnauja Dievui ir Bažnyčiai, bet ir rūpinasi, kaip išsaugoti vienuolijos paveldą, stengiasi, kad jis būtų prieinamas visiems piligrimams iš Lietuvos ir užsienio.

0 Comments

Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo mažoji bazilika

Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilika – viena svarbiausių Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių. Lietuvos ir kaimyninių šalių piligrimai čia atvyksta pasimelsti prie Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kapo. 1750 metais Prienų seniūnė Pranciška Butlerienė pakvietė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolijos kunigus marijonus, kurie Šešupės ir Javonio santakoje pradėjo statyti bažnyčią ir vienuolyną. Po aštuonerių metų buvo pašventinta medinė Šv. Kryžiaus bažnyčia. 1809 metais kilus gaisrui, bažnyčia sudegė. Naujos mūrinės bažnyčios statyba užtruko, tik po penkiolikos metų ji buvo pašventinta marijonų vienuolijos globėjo šv. arkangelo Mykolo vardu. XIX ir XX amžiaus pradžioje bažnyčia ne kartą plėsta ir puošta. Ji turi neobaroko stiliaus bruožų, yra lotyniško kryžiaus plano, dviejų bokštų su apside. 1934 metais iš Kauno katedros buvo pargabenti ir Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje palaidoti arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikai. 1987 metais arkivyskupą paskelbus Palaimintuoju, įrengtas Jo vardo altorius, į kurį perkeltos Palaimintojo relikvijos. Koplyčia pavadinta Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu. Kitoje, Šv. Onos koplyčioje, ilsisi pirmojo Vilkaviškio vyskupystės vyskupo Antano Karoso palaikai. Bažnyčios šventoriuje palaidoti vienuoliai marijonai ir 1831 metų sukilimo dalyviai. Bažnyčioje yra XVIII amžiaus pradžioje nutapytas Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas, kuris garsus ne tik malonėmis, bet ir stebuklais. Tai viena didžiausių Vilkaviškio vyskupijos sakralinių vertybių. 1992 metais bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas.

0 Comments

Kvietiškio dvaro sodyba

Istorikų tvirtinimu, Kvietiškio dvarą 1717 metais pastatė Prienų seniūnas grafas Markas Antonijus Butleris ir jo žmona Pranciška. Jį sudarė mediniai dvaro rūmai, 3 klojimai, 2 klėtys, 3 tvartai, bravoras, grūdų magazinas, vežiminė ir kiti statiniai. Tuo metu dvarus statydavo iš pigiausios žaliavos – medienos, todėl pirmieji dvaro pastatai iki šių dienų neišliko. 1738 metais Prienų seniūnijos inventoriuje pirmą kartą paminėtas Kvietiškio dvaro pavadinimas. Remiantis 1782 metų dvaro inventorizacija, galima susidaryti tuomečio dvaro vaizdą: jam priklausė 20 tūkstančių hektarų žemės, 35 kaimai ir 7 kaimai, susiję su miško apdirbimo verslu. 1926 metais vykdant žemės reformą, Kvietiškio dvarui liko tik didžiulė sodyba ir 65 hektarų žemės. Tais pačiais metais buvo įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo 45 metus veikė žemės ūkio technikumas. Nuo 2001 metų rugpjūčio 31 dienos čia gyvuoja aukštoji mokykla – Marijampolės kolegija. Istorinę, architektūrinę ir kultūrinę reikšmę turi išlikę mediniai dvaro rūmai, pieninė, sandėlis su rūsiu, kluonas, prižiūrėtojo ir kumečių gyvenamieji namai.

0 Comments

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio BPL bataliono statinių kompleksas

Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas yra viena iš lankytinų, istorinių – kultūrinių vietų Marijampolėje. Batalionas dalyvavo Lietuvoje vykusiuose tradiciniuose Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos” renginiuose, pirmą kartą Lietuvos istorijoje pristatydamas karinį paveldą, bei 2011 m. sieninę tapybą išlikusią bataliono kareivinėse nuo 1938 m.

0 Comments

Haknasat Orhim arba Choralinė sinagoga

Dar XIX amžiuje miestų raidą pakeisdavo dažnai kylantys gaisrai. Be gyvenamosios vietos likdavo dešimtys, o kartais ir šimtai šeimų. Gaisrai niokojo ir mūsų miestą. Po 1894 metų gegužės 26 dienos kilusio gaisro buvo nuniokotas miesto centras ir tuometinė Policijos, dabar P. Butlerienės gatvė, todėl atstatant miestą atsirado erdvė, kurioje iškilo nauja Sinagoga. 1899 metais miesto architektas Valerij Rybarski parengė maldos namų projektą ir tikėtina, kad po metų Marijampolę papuošė gražus statinys. Sinagoga buvo mūrinė, tinkuota, dvišlaičiu stogu, nevientiso tūrio, su gausiais puošybos elementais. Tarp jų – iškilios tinko rozetės, arkinių nišelių eilė pagrindiniame fasade, taip pat frontono nišoje įkomponuotas simbolinis Toros motyvas. Sovietų valdžia čia buvo įkūrusi paruošų sandėlį bei daržovių parduotuvę. 1985 metais pastatas rekonstruotas ir jame įkurti inžinierių namai, o po dešimtmečio čia pradėjo veikti Marijampolės apskrities švietimo centras, kuriam 2013 m. suteiktas Meilės Lukšienės vardas. Čia atidaryta Beatričės Kleizaitės-Vasaris meno galerija. Pasakojama graži legenda, kad švenčiant Purimą (Pavasario šventę) marijampoliečių žydų bendruomenė rinkdavo maistą vargšams. Visi prisidėdavo kiek galėdavo, tik vienas turtingas žydas atsisakydavo aukoti skurstantiems. Tada aukų rinkimo komitetas, pasitaręs su rabinu, nusprendė per Purimo šventę prie turtuolio durų pastatyti suaukoto maisto pintinę ir nepaimti jos tol, kol minėtas turtingas žmogus, nepaaukos vargšams didelės pinigų sumos. Nuo tada šis marijampolietis niekada nebeužmiršdavo skurdžiau gyvenančių kraštiečių.

0 Comments

Geležinkelio stotis

Marijampolės geležinkelio stotis, statyta 1923–1924 metais ir turinti didelę architektūrinę vertę. Tai yra vienas iš puošniausių tokio funkcinio stiliaus objektų Lietuvoje. Kompozicijos ir stiliaus atžvilgiu stotis originali tarp šios paskirties statinių Lietuvoje. Stotis dviaukštė, su stambiu vietinio vandentiekio bokštu centre ir prišlietais vienaukščiais bagažinės ir administracinių patalpų tūriais. Pastatas mūrinis, išorės sienos dengtos raudonomis apdailos plytelėmis su tinkuotų dalių intarpais. Asimetriška, laipsniškai besivystanti pastato kompozicija būdinga moderno krypčiai. Pastato dekore esama ir istorinių stilių reminescencijų (atikų puošybos elementai artimi neobarokui, aukšti dūmtraukiai perimti iš neogotikos), tačiau stilizacijos dėka šios detalės harmoningai siejasi su visuma. Vertingi ir saugotini pastato elementai ir dalys yra pastato tūris, autentiškas medžiagiškumas, fasadai ir jų dekoras, interjerai ir jų dekoras, planinė – erdvinė struktūra, autentiški stalių gaminiai (keleivių laukiamosios salės suolai, durys, langai).

0 Comments
Paminklas Vincui Mykolaičiui-Putinui
OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Paminklas Vincui Mykolaičiui-Putinui

Aikštėje, priešais Marijampolės Petro Kriaučiūno viešąją biblioteką, 1993-01-06 atidengtas paminklas lietuvių literatūros klasikui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Skulptorius Alfonsas Ambraziūnas: „metale įamžino rašytojo dvasios pasaulį bei kūrybos palikimą“. Projektą parengė architektas Valentinas Medelis. Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-01-06 Pilotiškių k., Gudelių valsč., Marijampolės apskr. (dabar Prienų raj.) – 1967-06-07 Kačerginės k., palaidotas Vilniuje) – Lietuvos poetas ir prozininkas, literatūros istorikas, filosofas, vertėjas. 1909 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“. 1933 metais pasirodęs romanas sulaukė milžiniško populiarumo. „Altorių šešėly“ – pirmasis kūrinys lietuvių literatūroje, kuriame taip išsmiai parodomas XX a. pradž. kunigų gyvenimas ir atskleidžiami jauno kunigo išgyvenimai. Kūrinio sėkmę nulėmė ir faktas, kad autorius pats būdamas kunigu atkartojo savo herojaus likimą: 1935 metais pasitraukė iš kunigų luomo ir vedė. Atidengiant paminklą kunigas-poetas Juozas Barkauskas sakė: „Tai mūsų literatūros Prometėjas. Įkūrė savo dvasios ugnį ir ją paliko, bet kartu paliko ir lietuviškos dvasios tvirtumą – tylus, ramus, bet atlaikantis visas audras...“ Poezijos parką galima pasiekti iš centrinės miesto aikštės. Miesto svečiai čia gali rasti atokvėpį ant plastiškų formų suolų, pasigrožėti želdynais, kartu su atžalomis leisti laiką spalvingoje žaidimų aikštelėje, o gal net sudalyvauti amfiteatre vykstančiuose renginiuose. Marijampolės Poezijos parke čiurlena Javonio upelis, taip pat išsidėstę trys fontanai, kuriuose neretai linksmai žaidžia vaikai. Parke stovi skulptūrinė kompozicija, skirta įamžinti Vytauto Kernagio atliekamą dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Bet kuris marijampolietis gali patvirtinti, kad tai puiki vieta pasigrožėti gamta, pailsėti ar tiesiog pabėgti nuo rutinos.

0 Comments