Šv. Jono Pauliaus II bažnyčia – pati naujausia Marijampolėje. Nedidelė medinė bažnytėlė (koplyčia), kurios sienos apkaltos ąžuolinėmis lentomis, stogas dengtas čerpėmis, stovi šiaurinėje Mokolų mikrorajono dalyje. Marijampolės garbės piliečio Clemenso Rottinghauso pastangomis ir vietos vyskupo pritarimu koplyčią Marijampolės palaimintojo Jono Pauliaus II parapijos tikintiesiems padovanojo Vokietijos katalikai. 2014 metų rudenį ji parvežta, pastatyta ir iškilmingai pašventinta.

Buvusi Marijonų „filija“. Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia pastatyta 1888 metais kaip stačiatikių cerkvė. Tai neobizantinė, eklektinė, vienbokštė ir vienanavė bažnyčia su priestatais ir septyniais bokšteliais. Po Pirmojo pasaulinio karo Seinų vyskupas perdavė cerkvę Marijonams, kurie ją pertvarkė į bažnyčią ir tarnavo joje iki jos uždarymo. Sovietiniu laikotarpiu buvo uždaryta, paversta sandėliu, vėliau čia įkurtas archyvas. Nuo 1924 metų bažnyčia funkcionavo kaip IX Vytenio pėstininkų pulko įgulos šventovė. Ši Marijonų „filija“ – aptarnaujamoji bažnyčia – uždaryta 1944 metais, maldos namais vėl tapo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1989 metais grąžinta katalikams, rekonstruota, o 1990 metais vėl atvėrė duris tikintiesiems. Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia buvo pirmoji atšventinta bažnyčia nepriklausomoje Lietuvoje.

Rygiškių Jono gimnazija – seniausia vidurinį išsilavinimą teikianti Sūduvos krašto mokykla, įkurta 1867 metais. Iš kitų savivaldybės mokyklų ji išsiskiria ypatingai garsia istorine praeitimi ir puoselėjamomis tautinėmis tradicijomis. Jau XIX amžiaus pabaigoje gimnazija garsėjo kaip lietuvybės židinys. Čia mokėsi kelios dešimtys Lietuvos kultūrai, politikai, ekonomikai nusipelniusių žmonių. Jos šaknys siekia 1840 metus. Po keliolikos metų pertvarkyta į gimnaziją, mokykla tapo išskirtine tuo, kad pirmą kartą Lietuvoje čia leista į programą įtraukti vieną savaitinę lietuvių kalbos pamoką. Po 1863 metų sukilimo Rusijos caro valdžia uždraudė lietuvišką raštą ir lietuviškas mokyklas, tačiau Marijampolėje 1867 metais buvo atidaryta berniukų mokykla, kurioje mokyta lietuvių kalbos. Vėliau ji tapo lietuvybės ir nepriklausomybės židiniu. Iš pradžių mokykla veikė mediniame marijampoliečio Babarskio name. 1870 metais prie Degučių kaimo ribos iškilo nedideli naujos mokyklos mūriniai rūmai. Po septynerių metų dešinioji gimnazijos pastato dalis buvo pailginta, dėl to suiro rūmų proporcijos. Vėliau pristatytame sparne buvo įrengta gimnastikos salė, o apie 1894 metus – pravoslavų koplyčia (vėliau nugriauta). 1957 metais ant seno gimnazijos pastato pradėtas statyti trečias aukštas. 1979 metais prasidėjo mokyklos kapitalinis remontas ir priestato statyba (darbai baigti 1986 m.). 1871 metais pirmą kartą gimnazijos rūmuose oficialiai nuskambėjo lietuvių kalba. Petras Kriaučiūnas salėje per iškilmingą mokslo metų baigimo aktą lietuviškai perskaitė iš lenkų kalbos išsiverstą eilėraštį. Gimnazijoje mokėsi: tautinės lietuvių valstybės idėjos autorius Jonas Basanavičius, valstybinio himno autorius Vincas Kudirka, bendrinės lietuvių kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis, šeši 1918 metų Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarai – J. Basanavičius, J. Staugaitis, P. Dovydaitis, J. Vailokaitis, S. Banaitis, P. Klimas; Lietuvos aviacijos kūrėjas generolas Antanas Gustaitis, Prezidentas Kazys Grinius, palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Šią gimnaziją baigė semiotikos mokslo kūrėjas Algis Julius Greimas ir daugybė kitų lietuvybei, kultūrai, literatūrai, mokslui nusipelniusių vyrų bei moterų. 1920 metais gimnazijai buvo suteiktas Rygiškių Jono vardas. Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo kalbininkas Jonas Jablonskis. Sovietiniais laikais mokykla buvo pervardinta Jono Jablonskio vidurine mokykla. Atgavus nepriklausomybę, 1992 metais vėl sugrąžintas senasis gimnazijos pavadinimas.

Evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1841 metais netoli nuo pašto stoties. Tais pačiais metais šalia bažnyčios pradėjo veikti liuteronų mokykla, kiek vėliau pastatytas ir bokštas. Antrojo pasaulinio karo pradžioje bažnyčia buvo uždaryta, apgriauta, nuo bokšto nuimtas kryžius ir varpas. Pokario metais bažnytinis turtas ir žemė nacionalizuojama, pastatas paverčiamas grūdų sandėliu, vėliau – sporto sale, šalia kurios dar pristatomas baseinas. 1992 metais bažnyčia grąžinta evangelikų liuteronų parapijai.

Dramos teatras ir Teatro skveras mena sudėtingą istoriją. Čia buvo rengiami lietuviški vakarai, vaidinimai. Vėliau teatras buvo uždarytas. 1956 metais dramos teatras buvo įsteigtas iš naujo ir greitai tapo vienu įdomiausiu Lietuvos teatrų. 1963 metais teatras buvo likviduotas, bet 1988 metais buvo įsteigtas Marijampolės valstybinis dramos teatras, 1992 metais pertvarkytas ir perduotas miesto savivaldybei. 1937 metais kunigo Antano Kazlausko iniciatyva buvo pradėta statyti Šv. Arkangelo Mykolo parapijos salė. 1938-1939 metais pastatytos sienos, uždengtas stogas, 1940 metais pradėti vidaus įrengimo darbai, montuojama šildymo sistema. Prasidėjus sovietinei okupacijai (1940 m.) nebaigtas statyti pastatas nacionalizuotas. 1992 metų sausio 15 dieną įkurtas Marijampolės municipalinis dramos teatras.

1927 metais pastatytame pastate iki 1940 metų veikė Marijonų spaustuvė, turėjusi neabejotinos reikšmės religinės ir pasaulietinės knygos bei periodinės spaudos raidai Lietuvoje. Per visą leidybos laikotarpį (1918 – 1740) buvo išleista 360 leidinių, ėjo šeši periodiniai leidiniai. Biblioteka, taip pat buvusi šiame pastate, 1932 metais turėjo per 50 000 tomų (tuo metu buvo 3-ioji pagal dydį Lietuvoje). Kartu su spaustuve ir biblioteka įsikūrė knygrišykla ir periodinių leidinių redakcijos. Pastatas buvo gražus, erdvus ir gana modernus, su daugeliu atskirų patalpų, skirtų administracijai, spaudos darbams ir poilsiui. Arkivyskupas J. Matulaitis ketino sukaupti bibliotekoje viską, kas išleista lietuvių kalba, o taip pat spaudinius užsienio kalbomis apie Lietuvą ir lietuvius. Marijampolės marijonų vienuolyno spaustuvė ir jos leidiniai – tai vienas seniausių ir svarbiausių Lietuvoje veikusių konfesinių institucijų visuomeninės veiklos barų. Šią nuostata patvirtina ir Marijampolės marijonų vienuolyno leidybinė veikla bei jų leidinių reikšmė tarpukario Lietuvos gyvenime. Be lietuviškų šriftų, spaustuvė turėjo graikiškus, hebrajiškus ir rusiškus. Spaustuvė veikė iki 1940 metų, sovietams okupavus Lietuvą, biblioteka, kaip ir kitos vienuolyno įstaigos, buvo uždaryti. Šiuo metu Marijonų spaustuvės ir bibliotekos pastate įsikūręs Palaimintojo Jurgio Matulaičio piligrimų centras, retų spaudinių fondą turinti biblioteka. Pastatas prieš keletą metų restauruotas, išsaugant visas jo vertingąsias savybes.

Mokyklą – juvenatą tėvai Marijonai atidarė 1921 metais vienuolyno patalpose, o 1923 metais pastatytas šis trijų aukštų pastatas – berniukų gimnazija su bendrabučiu. Norinčių mokytis Marijonų gimnazijoje buvo gana daug. Į ją buvo priimami berniukai nuo dvylikos metų. Kunigų marijonų vienuolija, gimnazijos steigėja, stengėsi priimti kuo daugiau neturtingų tėvų vaikų atleisdama juos nuo mokesčio už mokslą. Svarbiausias gimnazijos uždavinys – paruošti jaunuolius aukštajam mokslui ir išsiugdyti kandidatų savajai kongregacijai. Ši klasikinė gimnazija formavo tvirtus žinių pagrindus. Be kalbų didelis dėmesys buvo skiriamas filosofijai, fizikai, matematikai, gamtos ir visuomenės mokslams, istorijai, braižybai, dailyraščiui ir fizinei kultūrai. Marijonų gimnazijoje veikė eucharistininkų, literatų, visuomeninkų, abstinentų, sportininkų, dramos mėgėjų būreliai. Tarpukaryje daug Marijampolės marijonų gimnazijos auklėtinių tapo mokytojais, kunigais, gydytojais, inžinieriais, teisininkais ir kitų sričių darbuotojais. 1940 metais gimnazija uždaryta. Atgavus nepriklausomybę, 1997 metais mokyklos veikla atgaivinta, o 2008 metais ji pertvarkyta į gimnaziją.

Marijampolės miesto pavadinimas kildinamas iš marijonų vienuolių – Marijonų, Marijos miestas. Pirmieji vienuoliai, įsikūrę mūsų mieste, – Adalbertas Strachas ir Hiacintas Vasiliauskas. Svarbiausi to meto marijonų tikslai buvo pagalba kunigams parapijose, malda už mirštančiuosius ir švietėjiškos veiklos plėtra. Tik įsikūrę vienuoliai įsteigė pradinę mokyklą, padėjo aplinkiniams kunigams vykdyti misijas ir vesti rekolekcijas. Po 1863 metų sukilimo marijonų vienuolija Rusijos caro valdžios buvo pasmerkta išnykti. Naikinant vienuolynus, marijonams buvo paliktas vienintelis Marijampolės vienuolynas. Ir tik tam laikui, kol numirs paskutinis vienuolis marijonas. Naujokų priimti nebuvo leista. 1909 metais kunigas Jurgis Matulaitis Varšuvoje paskutinio gyvo marijono vienuolio Vincento Senkaus akivaizdoje slaptai davė marijono įžadus. Labai greitai atsirado daugiau kandidatų tapti marijonais. 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Marijampolė tapo marijonų vienuolijos centru. Tarpukariu čia gyveno ir dirbo daugiau nei šimtas vienuolių. 1922 metais pristačius antrą aukštą ir su šventoriumi jungiančią galeriją, vienuolynas įgavo dabartinę išvaizdą. Po metų buvo pastatyta Marijonų gimnazija. Veikė viena didžiausių šalies bibliotekų, turėjusi apie 50 000 knygų. Marijonai turėjo leidyklą ir spaustuvę, medžio dirbtuves, oranžeriją ir puikų sodą. Pirmoji ir antroji sovietinė okupacija nutraukė marijonų vienuolių darbus. Lietuvos sovietinė valdžia likvidavo visus vienuolynus, nusavino jų turtą. Iki pat Nepriklausomybės vienuoliai marijonai turėjo gyventi ir dirbti išsisklaidę. Dabar Marijampolės marijonai tėvai ir broliai ne tik tarnauja Dievui ir Bažnyčiai, bet ir rūpinasi, kaip išsaugoti vienuolijos paveldą, stengiasi, kad jis būtų prieinamas visiems piligrimams iš Lietuvos ir užsienio.

Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilika – viena svarbiausių Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių. Lietuvos ir kaimyninių šalių piligrimai čia atvyksta pasimelsti prie Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kapo. 1750 metais Prienų seniūnė Pranciška Butlerienė pakvietė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolijos kunigus marijonus, kurie Šešupės ir Javonio santakoje pradėjo statyti bažnyčią ir vienuolyną. Po aštuonerių metų buvo pašventinta medinė Šv. Kryžiaus bažnyčia. 1809 metais kilus gaisrui, bažnyčia sudegė. Naujos mūrinės bažnyčios statyba užtruko, tik po penkiolikos metų ji buvo pašventinta marijonų vienuolijos globėjo šv. arkangelo Mykolo vardu. XIX ir XX amžiaus pradžioje bažnyčia ne kartą plėsta ir puošta. Ji turi neobaroko stiliaus bruožų, yra lotyniško kryžiaus plano, dviejų bokštų su apside. 1934 metais iš Kauno katedros buvo pargabenti ir Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje palaidoti arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikai. 1987 metais arkivyskupą paskelbus Palaimintuoju, įrengtas Jo vardo altorius, į kurį perkeltos Palaimintojo relikvijos. Koplyčia pavadinta Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu. Kitoje, Šv. Onos koplyčioje, ilsisi pirmojo Vilkaviškio vyskupystės vyskupo Antano Karoso palaikai. Bažnyčios šventoriuje palaidoti vienuoliai marijonai ir 1831 metų sukilimo dalyviai. Bažnyčioje yra XVIII amžiaus pradžioje nutapytas Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas, kuris garsus ne tik malonėmis, bet ir stebuklais. Tai viena didžiausių Vilkaviškio vyskupijos sakralinių vertybių. 1992 metais bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas.

Buvusios Mokytojų seminarijos pastatų kompleksas Architektūros vertybės Pirmojo atgimimo laikus mena…