,,Senoji Marijampolės gimnazija, išdidžiai stovinti ant Šešupės kranto,- daugelio žymių žmonių kelio pradžia. Įsteigta 1867 metais carinės Rusijos, kad kuom greičiau surusintų pietinę Lietuvos provinciją – Sūduvą, atitraukdama lietuvius nuo lenkų kultūros ir bažnyčios įtakos. Tačiau, priešingai okupantų norams, rusiškoje gimnazijoje įsižiebė lietuvių tautinio atgimimo židinys. Sūduvos krašto ūkininkų vaikai ryžtingai stojo darbuotis savo tautos ir savo kalbos atgimimui ir laisvei.“
Jonas Vizbaras – Sūduvas , rašytojas, 1936 m. laidos abiturientas
XIX a. Užnemunė. Sūduvos krašto istorinės aplinkybės
Napoleonas, nugalėjęs Austriją ir Prūsiją, norėdamas prieš Rusiją panaudoti lenkus, sudarė Varšuvos kunigaikštystę. 1807 m. prie Varšuvos kunigaikštystės prijungė lietuviškąją Užnemunę, kuri lig tol priklausė Prūsijai. Napoleonui pralaimėjus karą prieš Rusiją, lietuviškoji Užnemunė atiteko Rusijai. Tačiau Varšuvos kunigaikštystėje liko galioti Napoleono kodeksas. Jis skelbė, kad visi gyventojai pagal įstatymą lygūs: valstiečiams suteikta laisvė, anksčiau nei Rusijoje jie atleisti nuo baudžiavos, gavo žemės, nors turėjo ją išsipirkti, ir stipriai pagerino ekonominę padėtį, norėjo išmokslinti vaikus ir reikalavo mokyklos. Tuo pačiu sustiprėjo lenkiškoji kultūra, kuri kėlė pavojų Rusijos imperijos interesams. O lenkų kalba ir kultūra ypač dominavo Sūduvos krašto mokyklose. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, dėl žiaurumo malšinant 1863 m. lenkų lietuvių sukilimą pramintas Koriku, siekdamas surusinti, atitraukti lietuvius nuo lenkų kultūros, vykdė politiką ,,Kirsk kairėn ir dešinėn“, ,,Skaldyk ir valdyk“.
J. Augustaitytė – Vaičiūnienė, buvusi Rygiškių Jono gimnazijos mokytoja, rašo: ,,1863 metų sukilimas įsakmiau parodė, kad Lietuva ne užgesęs ugnikalnis, bet veikiąs gelmėse ir dabar kibirkštimis iš jų prasiveržęs… Rusai, apčiuopę Lietuvos gyvybę, nutarė geriau patiems sūduvius prisivilioti, negu palikti Lenkijai…. Iš lietuvių atėmus spaudą (1864 – 1904), reikia atimti iš lenkų Sūduvoj mokyklas, o vietoj jų įsteigti rusiškas, įleidžiant į jas truputį lietuviškumo, ir tuo papirkti lietuvius… Štai jums gimnazija, o per ją atiduosite kalbą, tautybę, religiją, turėsite užmiršti praeitį, savo valstybę, tautybę, nusikabinti lenkišką iškabą ir būti ištikimi Rusijos patriotai, caro ir jos režimo laimingi tarnai.“ (,,Marijampolės gimnazija“. Rygiškių Jono gimnazijos 1867 – 1918 m. laikotarpis“, 1981, p.7 – 8. Redagavo J. Augustaitytė – Vaičiūnienė).
Gimnazijos pradžia
1839 m. Seinuose buvo 8 – ių klasių gimnazija, tik tada ji perkelta į Suvalkus, o Seinuose palikta keturių klasių mokykla, bet ir ji greit atkraustyta į Marijampolę.
Seniau buvo gandas, kad į Seinų mokyklą važiuodavo mokytis daug jaunuolių iš Marijampolės apskrities. Valdžia, į tai atsižiūrėdama, tą mokyklą kėlusi į Marijampolę (1839 m.). Marijampolėje ji išbuvusi iki 1867 m. Iki lenkmečio ta keturių klasių apskrities mokykla buvo lenkiška, visi dalykai buvo mokomi lenkų kalba. Po 1863 metų lenkų kalba iš jos buvo visai išmesta ir įvesta rusų kalba – buvusi lenkiška mokykla virto rusiška. 1867 m. buvo ji paversta gimnazija.
Ir keturklasė, ir gimnazija pradžioje įsikūrė mediniame name, kur dabar J. Basanavičiaus aikštėje yra mūrinis pirklio Adomo Babarskio namas. (Pagal J. Totoraičio ,,Sūduvos Suvalkijos istoriją“, I d., 1938).
J. Totoraičio parodymu, dabartinį dviejų aukštų gimnazijos rūmą valdžia pastatė 1870 m.; planus jai darė ir darbus prižiūrėjo inžinierius prancūzas. (Kituose šaltiniuose šis faktas paneigiamas. Aut pastaba. ) Apie 1890 m. tas pirmykštis rūmas visu trečdaliu buvo padidintas, apgadinus jo proporcingumą. (p.478 – 479).
A. Miškinis knygoje ,, Marijampolės miestas iki 1940 m.“, 1995, p. 79 teigia, kad gimnazijos patalpomis susirūpinta dar 1868 m. Miesto gyventojai 1868 m. gegužės 17 d. įsipareigojo kasmet mokėti iždui po 350 sidabro rublių pirkti arba statyti pastatą 7- ių klasių gimnazijai. 1867-1868 m. buvo įmokėta 700 rublių, o 1869 m., kai jau reikėjo pradėti statyti pastatą, kai kurie miestiečiai pranešė negalį mokėti pinigų, nes po miestą ištikusio gaisro yra nuskurdę. Tačiau dėl to gimnazijos statybos reikalai nesustojo. Nupirktas evangelikams liuteronams priklausęs sklypas Jame gimnazija ir pradėta statyti. Projektą parengė ir darbus prižiūrėjo inžinierius, apskrities architektas Valerijus Vikentijus Rybalskis, o ne kažkoks ,,prancūzas architektas“, kaip iki šiol buvo nurodoma.
Dviaukštis mūrinis pastatas buvo simetriškas, lakoniškų klasicistinės architektūros formų (įėjimą išryškinantis portikas buvo su frontonu ir piliastrais), neblogų proporcijų.
Gimnazija buvo baigta 1870 m. Nėra duomenų, ar miestiečiai įvykdė savo įsipareigojimus – per 28-erius metus išmokėti statybai išleistus 9 800 sidabro rublių.
Nutautinimo politika ir lietuvių kalbos būklė
Carinės Rusijos valdžios ir Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo Koriko tikslas – užgniaužti iš Vakarų (per Rusiją) kylančias demokratines idėjas, slopinti tautinį sąmoningumą, atitraukti lietuvius nuo lenkų kultūros, užgniaužti Marijampolės gimnazijoje bręstančią besiformuojančią inteligentiją. Tuo tikslu carinė valdžia ėmėsi įvairių priemonių lietuvių tautai rusinti, galiausiai – ją sunaikinti. Ko nepadarė rusiškas kardas, padarys rusiška raidė. 1864 m. uždrausta lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, trukusi 40 metų, iki 1904 m. Marijampolės gimnazijoje mokoma rusiškai, vadovėliai, knygos parašyti graždanka (lietuviškas tekstas rusiškomis raidėmis). Mokiniams uždrausta kalbėti lietuviškai. Už lietuvių kalbos vartojimą – griežčiausios bausmės – ,,metelinga“ (medinė lentelė, kabinama ant kaklo), karceris, rykštės, galiausiai šalinimas iš gimnazijos.
J. Totoraičio pateiktuose šios gimnazijos auklėtinio J. Kudirkos atsiminimuose rašoma: ,, Lietuviškai kalbėti buvo uždrausta mokiniams ne tik pačioje gimnazijoje, bet ir namie, ne tik su mokiniais, bet net ir su tėvais. Kai sūnų atveždavo po švenčių ar šiaip kada atvažiuodavo lankyti, už kalbėjimą lietuviškai buvo baudžiama; prakalbusiam lietuviškai užkabindavo ant kaklo lentelę, vadinamą ,,metelingą“, su rusišku žodžiu asilas – pažeminimo ir paniekos ženklą. Mokinys ją nešiodavęs, kol gaudavęs užkabinti kitam, lietuviškai prašnekėjusiam. Be tokio pažeminimo, turintysis tą lentelę pačioje progimnazijoje būdavo baudžiamas šeštadieniais dar aštresnėmis ypatingomis bausmėmis, gaudavęs rykščių ar uždaromas į mokyklos karcerį, dėl to kiekvienam rūpėdavę ta lentele nusikratyti ir, turintysis ją, nesugriebdamas kito prasitariant lietuviškai, sekiodavo net ir paskui tėvus, atvažiavusius savo vaikų lankyti, kad, išgirdęs ką lietuviškai pasakant, galėtų ją užkabinti. Šeštadienio, (kitais šaltiniais – sekmadienio, mat šeštadieniais vykdavo pamokos), karcerio, bijodamas nakčia staiga budindavo miegančius (internate, aut. pastaba), kad netikėtai užklupti prašnektų lietuviškai.“
Rusiška mokyklos administracija ir mokytojai niekino lietuvių kalbą, ją vadindavo čigonų kalba, ,,mišiniu bei žargonu,“, kuriuo gilesnių minčių neišreikši. Su pasipiktinimu tiek J. Basanavičius, tiek V. Pietaris mini sulenkėjusį mokyklos inspektorių prancūzą A. Langrį. V. Pietaris prisiminimuose reiškia jaunatvišką pasipiktinimą A. Langrio elgesiu: ,,Būnant man trečioje klasėje, inspektorius, mūsų mokintuvis Al. Lingris, kaipo karštas aplenkintojas, ant lekcijos aiškino sykį mums gražumą lenkiškosios kalbos ir bjaurumą lietuviškosios. Ji taip elgetiška, – sakė jisai,- jog iki šiamlaik neturi nė jokios gramatikos…
Klausau aš ir misliju: jeigu tiesa, kad ji neturi gramatikos, tai aš tą gramatiką sustatysiu. Ir, kad tu nemistum, jeigu dar aš tau į nosį jąja neįdursiu.“ (J. Totoraitis ,,Sūduvos Suvalkijos istorija, I d., 1938).
P. Kriaučiūnas, atsiimdamas gimnazijos baigimo atestatą, išdrįso direktoriaus ruso paprašyti leidimo iškilmėse perskaityti lietuviškai eilėraštį, kurį pats išvertė iš lenkų kalbos. Direktorius leido tik todėl, kad pažemintų lenkus. Salėje buvo garbingų svečių, miesto valdininkų, gimnazistų tėvų. Išgirdę lietuviškai deklamuojant viešumoje, susirinkusieji nuščiuvo, motinos braukė ašaras: niekinama ir žeminama lietuvių kalba pirmą kartą nuskambėjo tokioj garbingoj aplinkoj. Ir vėliau P. Kriaučiūnas šioje gimnazijoje dirbdamas lietuvių kalbos mokytoju, auklėjo jaunimą lietuviškumo dvasia, platino draudžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius, būrė slaptus suėjimus.
Rusinimo, nutautinimo tikslais ir kitaip mokiniai ,,spaudžiami, tramdomi“. Gimnazijos tvarka griežta. Kasdien privaloma mokinio uniforma. Ji griežto stiliaus, panaši į rusų ,,aficierių“, anot Maironio, užvilktas svetimųjų rūbas. Ant diržo sagties ir ant kepurės graižo išspaustos tarp sukryžiuotų ąžuolo lapų dvi rusiškos M raidės (Marijampolės vyrų gimnazija), pabrėžiant, kad gimnazija skirta lietuviams.
Šalia gimnazijos buvo du fligeliai – direktoriaus ir inspektoriaus butai. Virš inspektoriaus namų stogo iškeltas varpas. Pagal jo skambėjimą tvarkomas visas mokinių darbo ir poilsio laikas.
Mieste pastatytas internatas, kuriame už tam tikrą mokestį turėjo apsigyvent atvykę mokiniai. Daug kartų mokinių tėvai prieštaravo dėl priverstinio apgyvendinimo internate, skundėsi miesto valdžiai, jų netenkino didelis mokestis, tačiau gimnazijos administracijai buvo patogu kontroliuoti mokinius, sekti lietuvišką spaudą, be to, surinkti nemažai lėšų. Po nuolatinių skundų ir reikalavimų prievartos atsisakyta. Apsigyvenus privačiai, samdytuose miestelėnų namuose, gyvenamąją vietą reikėjo deklaruoti mokyklos administracijai, gauti jos leidimą. Paskirti mokytojai, auklėtojai neperspėję lankydavosi auklėtinių nuomojamuose butuose. Tikslas vienas – persekioti lietuvybę, kalbą, dusinti lietuvių atsineštą tautiškumą.
Gimnazijos atmosfera rusiška – direktoriai – rusai, uoliai vykdantys rusinimo, nutautinimo politiką. Įrengta pravoslavų koplyčia, sienos nukabinėtos Rusijos carų paveikslais.
,,Mokinio geram vardui parodyti tarnavo privalomas elgesio pažymys. Jis, žemesnis negu penketas, visada žalingas, o atestate tuo labiau… O blogo pažymio atestate gavėjui gali būti kliūtis įstoti į aukštąją ar kitą kurią mokyklą.“ (,, Marijampolės gimnazija. Rygiškių Jono gimnazijos 1867 – 1918 m. laikotarpis“, 1981, p. 131. Redagavo J. Augustaitytė – Vaičiūnienė).
Nežiūrint visko, norint pabrėžti, kad gimnazija lietuviška, į rusišką Marijampolės gimnaziją buvo įvestas vienas visai naujas dalykas, kurio pirmiau jokia lenkiška Lietuvoje buvusi aukštesnė mokykla nebuvo turėjusi, – tai lietuvių kalba. Tai kalbai buvo skiriama viena pamoka per savaitę (vėliau – dvi): ji būdavo paskutinė, laisvai pasirenkama ir niekas už pabėgimą iš jos nieko nesakydavo. Iki P. Kriaučiūno ir P. Armino – Trupinėlio, pirmųjų lietuvių kalbos mokytojų, tos kalbos mokymas buvo paviršutinis, nekokybiškas, neprofesionalus. Tačiau marijampoliečiai gimnazistai rinkosi lankyti lietuvių kalbos pamokas, ar tėvų paskatinti, ar sąmoningai, norėdami studijuoti Rusijos universitetuose. Mat tolesni caro valdžios nutautinimo politikos žingsniai – įsteigta po 10 stipendijų lietuviams Maskvos ir Petrapilio universitetuose (360 rublių per metus). Studijuoti norintys turėjo būti aukso ir sidabro medalininkai, valstietiškos kilmės, lietuvių tautybės, kilę iš Suvalkų gubernijos ir atestate turintys gerą pažymį iš lietuvių kalbos. Šiomis stipendijomis ir pasinaudojo daugiausia marijampoliečiai. Tolesnis caro politikos žingsnis nutautinimo link – baigusieji mokslus, darbo Lietuvoje negalėjo gauti, turėjo likti Rusijoje, manyta, sukurs mišrias šeimas ir tokiu būdu nutautės, asimiliuosis. Norint po mokslų grįžti į tėvynę, reikėjo priimti pravoslavų tikėjimą, o tai reikštų tėvynės ir savo tapatybės išdavystę. Mūsų mokiniai (J. Basanavičius, J. Jablonskis ir kiti) nepasirinko šio kelio, todėl daugelį metų blaškėsi po svetimus kraštus (J. Basanavičius – 25 – erius metus Bulgarijoje, J. Jablonskis, persekiojamas ir mėtomas po įvairias Rusijos provincijas, – iki lietuviškos spaudos grąžinimo). Tokiu būdu siekta atitraukti lietuvius nuo lenkų, sulaikyti ketinančius studijuoti Varšuvoje, taip pat sunaikinti besiformuojančią inteligentiją, išguiti iš Lietuvos – užgniaužti tautos laisvės siekį.
Gimnazijos direktorius Solovjovičius, nepalankus lietuviams, kad išėję gimnaziją nevirsta rusais pravoslavais, buvo pakišęs valdžiai sumanymą, kad gimnaziją uždarytų. Dėl miesto prašymų ir įvairių užtarimų nebuvo ji panaikinta.
XIX a. II p. – XX a. pr. tautinio sąjūdžio apraiškos
Sūduvos ūkininkų vaikai (Gimnazija buvo vadinama Sūduvos ūkininkų gimnazija.) sunkiais carinės priespaudos metais neapleido Lietuvos reikalų, būdami toli nuo Lietuvos, ryžtingai stojo darbuotis savo kalbos ir savo tautos laisvei ir gerovei. Šiomis aplinkybėmis formuojasi XIX a. II p. – XX a. pr. tautinis sąjūdis, jo ideologai ir vadai.
Lietuvių kalbos pamokos Marijampolės gimnazijoje atliko didžiulį vaidmenį nacionalinio sąjūdžio laikotarpiu. Lietuviškas žodis sunkiai žengė į viešumą, o kartu į mokyklą. Todėl su didžiule pagarba kalbame apie tuos moksleivius, kurie nesidrovėjo savo kilmės bei tautybės. Garbė jų tėvams, paprastiems kaimiečiams, išsaugojusiems tautinę savigarbą bei žmogiškąjį orumą ir perdavusiems savo vaikams. Slegiama lenkiškos kultūros ir carinės priespaudos, tauta ima dusti. Tėvynės nevilties šauksmą išgirdo Sūduvos krašto kaimo vaikai ir stojo į žūtbūtinę kovą už savo ir visos tautos teises ir egzistenciją. Didžioji dauguma šių pasišventėlių – Marijampolės gimnazijos auklėtiniai. J Basanavičius: ,,Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia. Toks mūsų troškimas ir noras.“ (,,Priekalba“, virtusi tautos manifestu. ,,Aušros“ Nr. 1, 1883 m.) Ši prakalba paveikė sulenkėjusį gimnazistą ir Varšuvos universiteto studentą V. Kudirką, būsimą ,,Tautiškos giesmės“ – Lietuvos himno – autorių: ,, …gavau Nr. 1 ,,Aušros“. Žiūriu ant pirmo puslapio stovi Basanavičius. ,,Pranašas“,- pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai, … rodos, girdėjau Lietuvos balsą… O tu paklydėli, kur ik šiol buvai? … Rodos, užaugau išsyk… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau Lietuviu esąs.“ (V. Kudirka, ,,Keletas žodelių iš mano atsiminimų‘). Šios ,,Prakalbos“ žodžiai virto lietuvių tautinio atgimimo spinduliais.
J. Basanavičiaus ,,Aušra“ žadino tautiečių savimonę, o V. Kudirkos ,,Varpas“ būrė tautiečius vienybėn : ,, Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…“ 1901 m. 5 – ame ,,Varpo“ Nr. paskelbtas credo: ,,Mūsų idealai laisva nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų“. Jau vėliau prie varpininkų veiklos daug prisidėjo kalbininkas J. Jablonskis (Jo namuose vyko slaptas varpininkų suvažiavimas.), prezidentas K Grinius (Jo namai Marijampolėje buvo lietuvybės meka.) ir kiti. Pirmieji lietuvių kalbos mokytojai P. Kriaučiūnas, P. Arminas – Trupinėlis žadino jaunimo savimonę : ,,Kuo buvo vyskupas M. Valančius žemaičiams, tuo suvalkiečiams – P. Kriaučiūnas. Didis lietuvis, visą širdį atidavęs jaunimo auklėjimui ir tautinio atgimimo žadinimui Lietuvoje“. ( Prof. dr. J. Totoraitis apie Petrapilio dvasinės akademijos klieriką P. Kriaučiūną).
Lietuviška spauda leista Mažojoje Lietuvoje, JAV ir slaptai gabenta į Lietuvą. Šis 40 metų spaudos draudimo laikotarpis – tai žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Per šį laikotarpį kovoti dėl lietuviško žodžio išėjo apie 2000 knygnešių. Sūduvos krašto knygnešiai: Juozas Akelaitis (Liudvinavo apskr., Paežerėlių km.), Juozas Kancleris (g. Igliaukoje, palaidotas Kalvarijoje), pramintas Suvalkijos knygnešių karaliumi, Pijus Pajaujis ( iš Padovinio), Vincentas Penčyla ( Liudvinavo apskr.), Karolis Senkus (Marijampolės apskr., Gyviškių km.) ir daugelis kitų,- pasiaukojo lietuviško žodžio idėjai. Daugelis jų nukentėjo nuo ruso žandaro rankos – sėdo į kalėjimus, ragavo tremtinio duonos.
Steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos – ,,Atžala“, ,,Aušrinė“, ,,Atgaja“, Darželis“, ,,Sietynas“. Didelį smūgį Marijampolės nacionaliniam sąjūdžiui sudavė žandarų viršininkas Vonsiackis, iššifravęs ,,Sietyno“ draugijos veiklą. 1899 m. aktyviausi veikėjai suimti, daug jų nuteista ir ištremta.
Stasys Matulaitis, gimnazijos auklėtinis, Maskvos universitete įgijęs gydytojo diplomą ir juo dirbęs Pilviškiuose bei priklausęs Pilviškių ,,Sietyno‘ kuopelei, pasakoja : ,,Rankraščius ir laikraščius slėpdavom lengvai prieinamoj vietoj – paprastai mano svečių kambary stovinčio stalo kojoj, kurios vidurys buvo tuščias. Pakėlus stalo lentą, iš ten lengvai ir greitai buvo galima išimti ir įdėti rankraščius ir literatūrą. Man norėjosi juoktis, kai žandaras Vonsiackis, 1897 m. darydamas kratą, sėdėjo prie stalo ir rašė kratos protokolą, kad kratos metu pas mane rasta tik ,,nusikalstamo‘ lietuviško kalendoriaus dalis. Tuo metu stalo kojoje gulėjo net ir labai ,,nusikalstami‘ rankraščiai ir ką tik iš Tilžės gauti lietuviški laikraščiai. Be to, turėjau konspiratyviai įtaisytas dvi vietas drabužinėje spintoje.“ D. Griniuvienė, ,,Pašešupio knygnešiai“, 2004. (P. 25).
Lemtingais 1904 m., gegužės 7 d., caras Nikolajus II įsaku panaikino lietuviškos spaudos draudimą. Medžioklės Lietuvoje metu tai padaryti jį įtikino Vilniaus ir Kauno generalgubernatoriai rusai, neapsikentę nuolatinių lietuvių prašymų. Prie šios nepaprastai svarbios kultūros pergalės labai daug prisidėjo Marijampolės gimnazijos auklėtiniai.
Gimnazijoje mokėsi ir brendo šeši iš dvidešimties 1918 m. Vasario 16 – osios signatarų, Nepriklausomybės Akto Tarybos narių: J. Basanavičius, S. Banaitis, Pr. Dovydaitis, P. Klimas, Just. Staugaitis, J. Vailokaitis. ,,Tarp jų nebuvo atsitiktinių, ,,ant bangos“ pakliuvusių žmonių.“ (G. Ilgūnas). Į Nepriklausomybę jie ėjo visą sąmoningą gyvenimą. Jų tautos meilė nesireiškė ugningais ir sparnuotais žodžiais, bet visą amžių buvo lydėta kietu darbu ir sunkiomis kovomis. (Pagal A. Nezabitauskio kn. ,,Jonas Basanavičius‘‘, 1990).
J. Augustaitytė – Vaičiūnienė klausia: ,,Dabar rusui maskoliui Lietuvą ginkluota jėga užvaldžius , pasiryžusiam žūtbūt ją išbraukti iš gyvųjų eilių, atsisukus į ano meto gimnaziją knieti paklausti: argi tie rūmai nebuvo kartu ir istorinės dramos vieta, kur ėjo kova su nenugalimomis kliūtimis dėl savo krašto laisvės ir gyvybės?“ (,,Marijampolės gimnazija. Rygiškių Jono gimnazijos 1867 – 1918 m. laikotarpis“, 1981, p. 11. Redagavo J. Augustaitytė – Vaičiūnienė).
Nepriklausomybės keliu
Ta gimnazija karui prasidėjus išsikėlė į Rusiją (Jaroslavlį, kita dalis – į Voronežą) ir iš ten negrįžo. Iš jos išėjo daug inteligentų, dirbusių Lietuvos atgimimui: J. Basanavičius, įkūręs ,,Aušrą“, P. Kriaučiūnas, kuris žodžiu daug žadino tautišką susipratimą ir kurį dėl to rusų žandarai pašaipiai praminę buvo karalium lietuviškuoju, J. Jablonskis, savo gramatika nustatęs mūsų kalbos rašybą, arkivyskupas J. Matulevičius (pal. J. Matulaitis, aut. pastaba), įkūręs Lietuvos bažnytinę provinciją, A. J. Greimas – semiotikos mokslo kūrėjas, A. Daniliauskas, Marijampolės gimnazijos direktorius, buvęs Lietuvos švietimo viceministras, Telšių vyskupas Just. Staugaitis, Antanas Gustaitis, aviacijos generolas, lėktuvų ANBO (Antanas nori būti ore) konstruktorius, ir kiti.
Karui baigiantis ,,Žiburio“ draugija, matydama gimnazijos reikalingumą, 1917 m. rudenį gavo iš vokiečių okupacijos valdžios leidimą įkurti Marijampolėje lietuvišką gimnaziją Atidaryta ji buvo sausio mėnesį, 1918 m. Iš sykio joje buvo penkios klasės, bet tais pat metais, sugrįžus iš Rusijos daugeliui mokinių, pasidarė pilna aštuonių klasių gimnazija. Keletą metų buvo joje per 1000 mokinių
Mūsų didžiojo kalbininko J. Jablonskio garbei, LR Prezidentui leidus, pačiam mokslininkui pageidaujant, Švietimo ministerijos įsakymu, yra vadinama Rygiškių Jono gimnazija.
Po karo gimnazija buvo mišri. Vėliau berniukų skyrium, mergaičių skyrium. (Pagal J. Totoraičio ,,Sūduvos Suvalkijos istoriją, I d., 1938).
Nepriklausomos Lietuvos gimnazija garsėjo aukštais mokslo pasiekimais, aukštąjį išsilavinimą ir kvalifikaciją Vakarų universitetuose įgijusiais mokytojais. Joje buvo mokoma lotynų, vokiečių, prancūzų kalbų. Tuomet Marijampolės valstybinėje Rygiškių Jono gimnazijoje įteisintos dvi mokymo kryptys: a) su privaloma lotynų kalba ir b) su sustiprintu matematikos, gamtos mokslų dėstymu be lotynų kalbos. Buvę mokiniai savo atsiminimuose mena: ,,Gimnazijoje mes pusėtinai pramokome vokiečių ir prancūzų kalbų. Dar kalėme tada ir lotynų kalbą, ir, baigdami gimnaziją, deklamavome Vergilijų, Horacijų, Ovidijų…“ (V.Peckus, ,,Senoji Marijampolės gimnazija“,1992, p. 78).
Tarpukario Lietuvoje, kaip ir anksčiau, mokslas mokamas. Prie gimnazijos buvo įkurta neturtingų mokinių šelpimo draugija. Ją sudarė gimnazijos mokytojai, kurie mokėjo nemažą nario mokestį. Kartais tėvų komitetas šiam reikalui rinkdavo aukas iš turtingų miesto gyventojų. Neturtingiems mokiniams paremti tėvų komitetas kiekvieną pusmetį mokykloje rengdavo viešą didelį vakarą su bufetu ir loterija. Į šiuos vakarus buvo kviečiami ir Marijampolės valdininkai bei inteligentija.
Buvusi ilgametė lietuvių kalbos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja S. Lankininkienė pasakoja, kad nepriklausomos Lietuvos mokyklai būdinga griežta tvarka : žiemą vasarą mergaitės privalėjo nešioti uniformą ir ilgas rudas kojines, ar lietus, ar sniegas, mokiniai galvas dengė specialiomis gimnazistų kepuraitėmis. O ji, jauna mokytoja, apsigyvenusi nuomojamame bute, negalėjo pati tvarkytis buityje – privalėjo samdyti tarnaitę, idant išlaikytų savigarbą, aukštą mokytojo vardą.
Norisi pacituoti gimnazijos pedagogų sveikinimą direktoriui A. Daniliauskui Antaninių proga. Jis demonstruoja tarpukario inteligentijos pagarbų toną ir laikyseną, aukštąjį stilių:
Didžiai Gerbiamasis Ponas Direktoriau,
Prašome priimti mūsų širdingiausius sveikinimus Jūsų vardo dieną. Šia malonia proga naudodamiesi, laikome savo pareiga pasididžiuoti mūsų Direktoriaus pedagoginiais nuopelnais, ypačiai gera širdimi ir mokėjimu su visu mokyklos personalu taikiai ir vaisingai pedagoginį darbą dirbti. Linkime Jums, ponas Direktoriau, dar ilgus metus lygiu pasisekimu auklėti Lietuvos Jaunuomemę.
Marijampolės valstybinės Rygiškių Jono gimnazijos mokytojos ir mokytojai (33 parašai).
M. Endziulaitis
Marijampolė
1926 m. birželio 13 d.
(Rygiškių Jono gimnazijos istorijos muziejaus archyvas)
Šį sveikinimą kartu su kita medžiaga apie A. Daniliauską gimnazijos muziejui padovanojo anūkė dailininkė Viktorija Daniliauskaitė.
Gimnazijos jaunuomenė niekada neapvylė savo mokytojų, neišdavė savo įsitikinimų. 1918 m., išgirdę Lietuvos vyriausybės kvietimą stoti savanoriauti į Lietuvos krašto apsaugą, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos baigiamosios, aštuntos, klasės mokiniai viešai pareiškė paliekantys mokyklą ir išvykstantys į kariuomenę. Jų sprendimą palaimino lietuvių kalbą dėstęs kunigas A. Šmulkštys ir direktorius K. Jokantas. Jaunuolių poelgis demonstruoja savigarbą, pilietiškumą, atsakomybę už savo šalį.
,,Kiekvieno mūsų jausmai, mintys, ryžtas, veiksmai, kad ir kur būtume, turi būti nukreipti į tai, kad neištirptume, o išliktume kompaktiška tauta su savo nesudarkyta kalba, su savo neiškreiptomis tradicijomis ir kultūra, su savo nesuniokota žeme. Šiandien. Dabar ir visada. Telaimina Aukščiausiasis tą mūsų ryžtą.“ (Tarpukario Lietuvos paskutinis Užsienio reikalų ministras J. Urbšys).
Sovietinis režimas
Sovietinė okupacija, II pasaulinis karas pakeitė viso krašto, taip pat ir gimnazijos gyvenimą. Prasidėjo tremtys, represijos, persekiojimai. Pirmiausia nukentėjo inteligentija: gimnazijos direktorius (kartu buvęs ir Marijampolės mokytojų seminarijos direktoriumi) A. Daniliauskas su šeima ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko sritį, Rešotų lagerį. Ten mirė badu. Žmona L. Strempickaitė Daniliauskienė, lietuvių kalbos mokytoja, su sūnumi Antanu atsidūrė Altajaus krašte, vėliau Jakutijoje, prie Laptevų jūros,- amžino įšalo žemėje. Ten mirė iš šalčio ir bado. Jos ir sūnaus Antano likimas aprašytas D. Grinkevičiūtės knygoje ,,Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Vietoj A. Daniliausko direktoriumi paskirtas A. Januševičius. Jo tragiška lemtis – Štuthofo koncentracijos stovykla ir krematoriumo krosnies dūmai. Direktoriaus dukra Regina Januševičiūtė Vaitaitienė, apsilankiusi gimnazijos muziejuje, Svečių knygoje paliko įrašą: ,,Mano tėvas Antanas Januševičius už šios gimnazijos auklėtinius (berniukus) atidavė savo gyvybę Štuthofo konclageryje. Jis apgynė mokinių garbę ir gyvybę. Jie galėjo tapti Hitlerio kareiviais , bet netapo. Viskas, ką mena šios gimnazijos sienos, man brangu ir artima.“
Kazimieras Jokantas, gimnazijos direktorius 1918 – 1920 m., buvęs Švietimo ministru, 1920 m. Steigiamojo Seimo nariu, parengęs Lotynų kalbos vadovėlį, Lotynų – lietuvių kalbų žodyną, suimtas bolševikų, 1941 m. sušaudytas Sverdlovske.
1945 m. pabaigoje Tauro partizanų apygardos pavedimu Marijampolėje įkurtas laisvės kovotojų ,,Vytenio“ būrys, kurio pagrindą sudarė gimnazijos baigiamųjų klasių jaunuoliai. Po išdavystės NKVD susekė jų veiklą, suėmė 12 jaunuolių. Keturiems gimnazijos auklėtiniams įvykdyta mirties bausmė – sušaudyti Tuskulėnuose: Algimantas Gustaitis – Kimas, Jurgis Bekampis – Šalmas, Alfonsas Žukauskas – Lizdeika, Vincas Baronas – Vyšnelis. (Pagal E. Simanaičio kn. ,,Tuskulėnų varpas pradeda gausti“, 1997).
Sovietmetis palieka daug randų tautos gyvenime, nuasmenina žmones, žlugdo tradicijas, keičia vertybes, kėsinasi į visas gyvenimo sritis, bet nepajėgia numarinti žmogaus prigimties, paversti mankurtais.
Tradiciškai gimnazijoje lankosi įvairių kartų ir laidų abiturientai. Štai vieno susitikimo nuotrupos: susitiko 1950 metų laidos Mergaičių gimnazijos abiturientės, baigusios prieš 65 – erius metus. ,,1942 m įstojome į pirmą gimnazijos klasę. Mokėmės 8 – erius metus. 7 – oje klasėje penkias mergaites išvežė į Sibirą. Klasėje sutrikimas, baimė.
Mokytis teko trimis pamainomis, nes trūko patalpų. Pamokos trukdavo po pusę valandos.
Gimnazija buvo mūsų namai. Nors kukliai ( Po karo visko trūko.) – švęsdavome Užgavėnes – sustumiame suolus, atsinešame sumuštinukų, kviečiame auklėtoją. Ši nusigandusi. Nutraukia mūsų išmonę. Juk Užgavėnės uždraustos, ,,buržuazinis reliktas‘‘. Santvarka nauja, o mokytojai senų pažiūrų. Jie norėjo gelbėti mokinius ir save. Už kiekvieną neatsargų žodį – sovietų valdžios pasmerkimas, represijos, išmetimas iš mokyklos.
Artėjo atestatų įteikimo diena – išleistuvės. Norisi šventės, o pinigų nėra. Nutarėme pastatyti vaidinimą, parodyti Dramos teatre ir tokiu būdu surinkti pinigų. K. Binkio ,,Atžalyną“ režisavo rusų kalbos mokytoja, menininkė I. Rutkauskaitė. Vaidinimas pastatytas, bet iš Partijos komiteto ateina įsakas – spektaklį uždrausti, juk K. Binkis – buržuazinis rašytojas. Niekam nesakiusi režisierė nuvažiuoja į Vilnių, į Centro komitetą ir iškovoja leidimą rodyti spektaklį. Džiaugsmui nebuvo galo. Salė sausakimša. Vaidinimas turėjo nepaprastą pasisekimą. Pinigų išleistuvėms surinkta.
Aš mylėjau gimnaziją visada: ir kai mokiausi, ir dabar. Man niekada nebuvo minčių – kad tik greičiau iš jos ištrūkčiau , kad nusivilkčiau mokyklinę uniformą… Man viskas čia labai brangu…“.
( 1950 m. Marijampolės mergaičių gimnazijos laidos susitikimo dalyvių vardu – A. Tekoriūtė Uleckienė ir J. Zubavičienė, Rygiškių Jono gimnazijos mokytoja, gimnazijos muziejaus vadovė. (Suvalkietis. 1915 m. spalio 17 d.)
Ir tuo laiku gimnazijoje buvo mokytojų ir mokinių, kurie nestokojo drąsos ir ryžto pasipriešinti konjunktūrai, tikėjimo, kad viskas pasikeis. Vienas iš jų – buvęs gimnazijos direktorius, lietuvių kalbos mokytojas, kraštotyrininkas, 2006 m. pelnęs Marijampolės miesto garbės piliečio vardą – Vincas Peckus. Jo vadovaujami kraštotyrininkai, vaikščiodami po Sūduvos kraštą, rinko etnografinę medžiagą, domėjosi liaudies menu, architektūra. Buvo išleisti etnografijos darbai ,,Sūduvos svirnai, ,,Suvalkijos stubos“, ,,Senieji Lietuvos darželiai ir sodybos“, ,,Sūduvos šeimų šventės, apeigos ir tradicijos“. Pasak V. Peckaus, ,,rinkdami šią medžiagą mokiniai turėjo progos geriau pažinti savo gimtinę, per amžius jos kurtas materialines ir dvasines vertybes, kurioms gresia pavojus“. (,,Mūsų Mokytojas“. Atsiminimai apie Vincą Peckų. Sudarytoja J. Zubavičienė, 2016).
Mokytojas V. Peckus žinomas kaip garsių kraštotyrinių vakaronių gimnazijoje organizatorius ir rengėjas. Švenčiant mokyklos šimtmetį jam teko misija įrengti ir oficialiai atidaryti gimnazijos Istorijos muziejų , turtingą eksponatų ir nestokojantį lankytojų. Tarp tų eksponatų – ir jo parašytos knygos apie gimnazijos istoriją, apie garsiausius mokinius ir mokytojus.
Jo iniciatyva iš visuomenės rinktos lėšos ir prie gimnazijos pastatytas paminklas J. Jablonskiui (Rygiškių Jonui). Jo ir bendraminčių iniciatyva ant gimnazijos fasado atsirado atminimo lentos garbiems gimnazijos auklėtiniams.
Būdamas miesto tarybos nariu, daug prisidėjo prie Marijampolės vardo sugrąžinimo bei Rygiškių Jono gimnazijos statuso ir vardo sugrąžinimo.
Byrant sovietiniam režimui 1988 m. liepos mėn. gimnazijoje buvo įkurta Lietuvos sąjūdžio Marijampolės iniciatyvinė grupė. Pagrindiniai organizatoriai ir ideologai – mokytojas V. Peckus ir jo bendražygiai kolegos.
Plečiantis gimnazijai, 1957 m. ant seno pastato pradėtas statyti trečias aukštas. 1979 m. prasidėjo mokyklos kapitalinis remontas ir priestato statybos darbai, baigti 1986 m.
Per visą istorinį laiką senoji Marijampolės gimnazija keičia pavadinimus: Marijampolės vyrų gimnazija, Marijampolės valstybinė Rygiškių Jono gimnazija, Marijampolės valdžios Rygišių Jono gimnazija, Marijampolės I gimnazija, Kapsuko I vidurinė mokykla, Kapsuko Jono Jablonskio vidurinė mokykla, Marijampolės Rygiškių Jono vidurinė mokykla, 1996 m. atgavus gimnazijos statusą suteiktas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos vardas.
1990 – ieji: LAISVĖS kaina
Naujieji laikai atnešė daug permainų visoje šalyje, taip pat ir gimnazijoje. Gimnazijos kartelė aukštai pakelta – tą įpareigoja jos pirmtakai.
Gimnazijos reitingai vieni iš aukščiausių šalyje. Gimnazija gali didžiuotis pasiekimais laikant valstybinius brandos egzaminus, dalyvaujant šalies ir tarptautinėse olimpiadose, vykdant tarptautinius projektus ir bendradarbiavimą su aukštosiomis šalies mokyklomis, palaikant ryšį su garsiais auklėtiniais ir sulaukianti jų indėlio į gimnazijos istorijos turtinimą bei modernizavimą. Ilgametis gimnazijos direktorius V. Petkevičius, skaičiuojantis 26 – us darbo šioje gimnazijoje metus, skiria ypatingą dėmesį mokytojų ir mokinių kompetencijoms ir aukštai kultūrai, atviriems santykiams, psichologinei ir moralinei atmosferai. Direktorius 2010 m. apdovanotas šv. Jurgio , Marijampolės globėjo, medaliu už ypač sėkmingą vadybinę ir pedagoginę veiklą.
Gimnazija ir Istorijos muziejus dėl savo unikalumo ir dėl čia besimokiusių garsių ir Lietuvai svarbių asmenybių sulaukia daug lankytojų iš Lietuvos ir užsienio.
Genocido ir rezistencijos centro lėšomis pastatytas memorialas ,,Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokiniams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. 1945 – 1952“. Idėjos autorė – gimnazijos mokinė, partizanų ryšininkė Alva Rinkevičiūtė Sidaravičienė – Bedalė. Įsidėmėjome jos žodžius: ,,Aš pažadėjau klasės draugams įamžinti jų atminimą“.
Seniausia Užnemunės, Sūduvos krašto, gimnazija, 19 – 20 a. atlikusi istorinę valstybės kūrimo misiją, įpareigoja tą misiją tęsti vardan savo mokinių: J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, J. Jablonskio, Vasario 16 – osios signatarų, mokslininkų, kalbininkų – A. J. Greimo, J. Kabelkos, A. Sabaliausko, V. Labučio, rašytojų – V. Pietario, Vilkutaičio – Keturakio, Pr. Mašioto, Pr. Vaičaičio, V. Mykolaičio – Putino, palaimintojo J. Matulaičio ir daugybės kunigų, karininkų, aviacijos generolo A. Gustaičio (ANBO), daugybės įvairių sričių menininkų (J. Jurašo, G. Lukšo, P Aleksandravičiaus, V. Kašubos, V Ciplijausko, J Narušio, P. Deltuvos), dabartinių mokslininkų ir kūrėjų.
Kad ši senosios Marijampolės gimnazijos istorija randa atgarsį dabartinių gimnazistų širdyse, liudija ištrauka iš literatūrinio rašinio:
,,Klaidžioju mokyklos koridoriais… Tiesiog leidausi į mokyklos paslapties paieškas. Ryžausi surasti tą Gralio taurę, iš kurios atsigėrę gimnazijos mokiniai kadaise nulėmė Lietuvos likimą. Juk turėtų būti kažkokia paslaptis, kažkas nepaprasto, kas traukė ir išugdė čia tiek žymių žmonių, tiek talentų.
Gimnazija, turėjusi tapti nutautinimo įrankiu, tapo Lietuvos šviesuolių kalve. Didžiuojuosi, kad čia mokiausi“.
( Ištrauka iš III kl. gimnazisto Karolio Masilionio literatūrinio rašinio. 2010 m.)
Muziejaus archyvas
,, … mano pasitikėjimas lietuvių tautos ateitimi – nepalaužtas. Lietuviškasis atsparumas, o drauge ir sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokių istorinių sąlygų – abu šiuos bruožus mačiau gyvus mano sutiktuose tautiečiuose – jie yra tikriausi lietuviškosios atminties garantai… Tauta išsaugojo savo atmintį“.
Algirdas Julius Greimas – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos 1934 m.
laidos abiturientas, pasaulinio garso mokslininkas –
semiotikas.
Straipsnio autorė Judita Zubavičienė, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos istorijos muziejaus vadovė, lietuvių kalbos mokytoja. 2023 m.
