Blog

Šešupės ir Jevonio santaka, kurioje šiandien – Poezijos parkas, nuo pat vienuolyno įsikūrimo iki II Pasaulinio karo buvo Marijonų valda, kurioje plytėjo ganyklos ir dirbama žemė, o vėliau – sodas ir daržai, teikę geriausių veislių sodinukus ir daigus visos Suvalkijos ūkininkams. Tarp vienuolyno ir gimnazijos būta ir įspūdingų šiltnamių, ir oranžerijos.
1984 m. buvo pradėti Poezijos parko kūrimo darbai: nugriauti gamybiniai ir gyvenamieji namai, išvalytas Jevonio upelis, įrengti fontanai, pastatyti dekoratyvūs tilteliai ir suoleliai. Parką papuošė Juliaus Narušio skulptūra „Šešupė“. 1986 m. respublikinis renginys „Poezijos pavasaris“, atkeliavęs į miestą, užsuko į naujai įkurtą parką, taip jam suteikdamas „Poezijos parko“ vardą.
Po 2012 m. rekonstrukcijos vanduo tapo pagrindiniu parko akcentu – atverta Šešupės upės vaga, įrengti įspūdingi fontanai ir apšvietimas. 4,36 ha Poezijos parke auga apie šimtas rūšių medžių ir krūmų, sukuriančių nepakartojamo grožio ramybės oazę. Tyliai čiurlenantis vanduo, šviesos ir spalvų žaismas sutemus virsta tikru spektakliu. Šis parkas puiki vieta pasigrožėti gamta, pailsėti ar tiesiog pabėgti nuo rutinos, o taip pat poilsio zonoje yra vaikams pritaikyta spalvinga žaidimų aikštelė.
Poezijos parke yra amfiteatras kameriniams renginiams ir dar viena J. Narušio skulptūra, įamžinusi bardo Vytauto Kernagio dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“.

Poezijos parką galima pasiekti iš centrinės miesto aikštės.