Marijampolės Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolynas

Marijampolės miesto pavadinimas kildinamas iš marijonų vienuolių – Marijonų, Marijos miestas. Pirmieji vienuoliai, įsikūrę mūsų mieste, – Adalbertas Strachas ir Hiacintas Vasiliauskas. Svarbiausi to meto marijonų tikslai buvo pagalba kunigams parapijose, malda už mirštančiuosius ir švietėjiškos veiklos plėtra. Tik įsikūrę vienuoliai įsteigė pradinę mokyklą, padėjo aplinkiniams kunigams vykdyti misijas ir vesti rekolekcijas. 

Po 1863 metų sukilimo marijonų vienuolija Rusijos caro valdžios buvo pasmerkta išnykti. Naikinant vienuolynus, marijonams buvo paliktas vienintelis Marijampolės vienuolynas. Ir tik tam laikui, kol numirs paskutinis vienuolis marijonas. Naujokų priimti nebuvo leista. 

1909 metais kunigas Jurgis Matulaitis Varšuvoje paskutinio gyvo marijono vienuolio Vincento Senkaus akivaizdoje slaptai davė marijono įžadus. Labai greitai atsirado daugiau kandidatų tapti marijonais. 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Marijampolė tapo marijonų vienuolijos centru. Tarpukariu čia gyveno ir dirbo daugiau nei šimtas vienuolių. 1922 metais pristačius antrą aukštą ir su šventoriumi jungiančią galeriją, vienuolynas įgavo dabartinę išvaizdą. Po metų buvo pastatyta Marijonų gimnazija. Veikė viena didžiausių šalies bibliotekų, turėjusi apie 50 000 knygų. Marijonai turėjo leidyklą ir spaustuvę, medžio dirbtuves, oranžeriją ir puikų sodą. 

Pirmoji ir antroji sovietinė okupacija nutraukė marijonų vienuolių darbus. Lietuvos sovietinė valdžia likvidavo visus vienuolynus, nusavino jų turtą. Iki pat Nepriklausomybės vienuoliai marijonai turėjo gyventi ir dirbti išsisklaidę. 

Dabar Marijampolės marijonai tėvai ir broliai ne tik tarnauja Dievui ir Bažnyčiai, bet ir rūpinasi, kaip išsaugoti vienuolijos paveldą, stengiasi, kad jis būtų prieinamas visiems piligrimams iš Lietuvos ir užsienio.